Jurgis Talmantas – nenuilstantis gimtosios kalbos riteris

Egidijus ŪKSAS
Kelmės J. Graičiūno gimnazijos istorijos vyresnysis mokytojas

1999 metais Jungtinės tautos vasario 21 d. yra paskelbusios Tarptautine gimtosios kalbos diena. Mažai rasi pasaulyje tautų, kurių gimtoji kalba patyrė tiek daug sukrėtimų, kaip lietuvių. XIX a. antroje pusėje, carinei valdžiai įvedus lietuviškos spaudos draudimą, lietuvių kalba ir raštija tapo pasipriešinimo rusifikacijai simboliu. Būtent tada lietuvių kalba iš baudžiauninkų lūpų prasiskverbė į lenkiškai kalbėjusius aukštesniuosius visuomenės sluoksnius, mokslo ir kultūros elitą. XX a. pradžioje situacija jau buvo pasikeitusi – lietuvių kalba plačiai vartojama, nelegali lietuviška spauda buvo platinama visuose lietuvių gyvenamuose imperijos kampeliuose, caro valdžia priversta atšaukti diskriminacinius draudimus. 1918 metais atkūrus Lietuvos valstybę, lietuvių kalba sunkiai atitiko naujojo jos vartotojų rato poreikius. Puikiai tikusi kalbėti ir galvoti apie žemę, darbą, kasdienius rūpesčius, ji vargiai galėjo išreikšti atgimstančios valstybės poreikius, besikuriantį modernios tautos identitetą. Naujoms idėjoms ir mintims reikėjo naujų žodžių, kitokios kalbos. Šalia didžiųjų lietuvių kalbos normintojų ir kalbininkų, rašytojų bei vertėjų deramą vietą užima Jurgis Talmantas (1894-1955), kurio kūrybinė, mokslinė ir vertėjo veikla prasidėjo mūsų krašte.

Kalpoko 1939 m. tapytas portretas „Mokytojas Jurgis Talmantas”

Jurgis Talmantas gimė 1894 m. spalio 18 d. Kretingos apskrities Endriejavo valsčiaus Stončaičių kaime. Tėvai buvo stambūs ūkininkai. Jurgis šeimoje augo vienas. Mokėsi Telšių gimnazijoje ir Palangos progimnazijoje. Jau vaikystėje atsiskleidė J. Talmanto gabumai. Buvęs Telšių gimnazijos kapelionas, rašytojas ir žurnalistas kun. Mykolas Vaitkus 1959 metais savo prisiminimuose rašė:

„Ką bepasakysiu apie savo mylimąjį mokinį ir bičiulį Jurgį Talmantą, tą šviesiaplaukį kresną didžiagalvį, plačiakaktį ne iš gražuolių žemaitį nuo Veiviržėnų-Endriejavo, negražbylį mažakalbį, bet giliamintį vyrą. Kai buvau kapelionu Telšiuose, jis mane stebino nepaprastais savo gabumais – mokslo dalykams, tapybai, poezijai, dramaturgijos menui, net vaidybai . Įtraukiau jį į pirmųjų ateitininkų tarpą, ir jis visa siela atsidavė tam veikimui. Maniau, jog iš jo bus kur nors didelis ar veikėjas, ar mokslininkas, ar kūrėjas. Bet taip susidėjo jam gyvenimo aplinkybės, kad jam teko pasitenkinti vien mokytojo bei vertėjo darbu. Nežinau tiksliai, bet spėju jį buvus puikų mokytoją-pedagogą. O vertėjas jis buvo pirmos rūšies. Taip pat ir lietuvių kalbą jis pažinojo tobulai. Išvertė jis labai daug įvairių veikalų ir parašė ar vienas pats, ar susidėjęs su kitais speciais, eilę vadovėlių bei žodynų. Visa tai turint omeny, negalima nepripažinti jį kultūriniam gyvenime išvarius gilią bei plačią vagą“. J. Talmantas anksti įsijungė į visuomeninę veiklą – dalyvavo Telšių gimnazijos aušrininkų kuopelės veikloje, o 1910 metais kun. M. Vaitkus įsteigus Katalikiško lietuvių jaunimo būrelį, įsitraukė į šios organizacijos veiklą. Pasivadinęs slapyvardžiu „Burokiškių Ragutis“, pradėjo rašyti laikraščiams „Tėvynės sargas“ ir „Lietuvos aidas“.  Žurnalistinė veikla jam sekėsi. Tik baigęs Telšių gimnaziją, J. Talmantas kaip žurnalistas jau turėjo gerą vardą – 1919 m. sausio 25 d. Vilniuje buvo pakviestas dalyvauti visuomenininkų susirinkime, kuriame buvo nutarta įkurti Lietuvių raštijos darbininkų sąjungą, dabartinės Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmtakę. Susirinkimui pirmininkavo kun. J. Tumas-Vaižgantas, dalyvavo J. Basanavičius, J. Jablonskis, B. Sruoga, L. Gira, P. Galaunė, M. Šikšnys, A. Klimas, iš viso apie 30 žmonių.

1919 metais Kražiuose pradėjus veikti privačiai katalikiškai „Žiburio“ gimnazijai, imta ieškoti mokytojų. 1906 metais įsteigta katalikiškos Lietuvos šviesuomenės „Žiburio“ draugija kėlė tikslą platinti švietimą tarp lietuvių katalikų, mokyti juos puoselėti gimtąją kalbą ir tikėjimą. Draugija buvo įsteigusi mokyklas visoje Lietuvoje. Pirmuoju Kražių gimnazijos direktoriumi buvo neeilinė asmenybė kun. Jurgis Galdikas, žymus Žemaitijos kunigas, pedagogas, filosofijos mokslų daktaras, vadovavęs jai 1919-1927 metais, ir pradėjęs naujų gimnazijos rūmų statybą. Kun. J. Galdikas buvo vienas iš katalikiškos ateitininkų jaunimo organizacijos steigėjų, todėl galėjo gerai pažinoti J. Talmantą, kuris buvo vienas pirmųjų Telšių gimnazijos ateitinkų kuopelės narių. Tikėtina, kad šios pažinties ir bendrų interesų dėka, J. Talmantas atvyko į Kražius ir 1921-1922 metais dirbo gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju. 1921 metais Kelmėje atidarius progimnaziją, tikriausiai pakviestas kunigo profesoriaus K. Kurnatausko, J. Talmantas 1923-1924 metais dirbo progimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju. Tikėtina, kad dėl gabaus mokytojo tarpusavio konkurencijos tarp dviejų mokyklų nebuvo – tiek kun. J. Galdiko, tiek kun. K. Kurnatausko interesai ir požiūris į besikuriančią Lietuvos švietimo sistemą sutapo – mokykloms ir jaunos valstybės moksleivijai reikėjo asmenybių. Būtent dirbant Kelmės progimnazijoje, pradėjo skleistis J. Talmanto, kaip vertėjo, talentas. 1923 m. išvertė A. Čechovo pjesę „Vyšnių sodas“ ir Gerharto Hauptmanno keturių veiksmų komediją „Vebrinos”. Abu vertimai 1923 metais buvo išleisti Kaune. Kelmėje jis sutiko savo gyvenimo meilę – vedė buvusią savo mokinę Feliciją Mockutę.

1924 metais J. Talmantas pradėjo studijuoti Lietuvos universitete. Studijų metais į J. Talmantą, kaip gabų vertėją, atkreipė dėmesį J. Jablonskis, ir 1926 metais pradėjusi dėstyti S. Kymantaitė-Čiurlionienė, kuri „nutarė pritraukti daugiau nusimanančių ir kalbą mylinčių žmonių ir nuodugniai nagrinėti naujai verčiamas knygas“. Jos namuose šeštadieniais nuo 1928 iki 1940 metų rinkdavosi kultūros veikėjai, rašytojai skaitydavo klasikų vertimus, savo pačių kūrinius, nagrinėjo žodyno ir stiliaus klausimus. Literatūriniuose S. Kymantaitės-Čiurlionienės šeštadieniuose lankėsi su vertimo sritimi vienaip ar kitaip susiję asmenys – K. Korsakas, A. Mickevičiaus kūrinius vertęs V. Mykolaitis-Putinas, Pr. Mašiotas, A. Vaičiulaitis, taip pat J. Keliuotis, K. Boruta. Apie S. Kymantaitės-Čiurlionienės bute vykusius literatūrinius šeštadienius kun. M. Vaitkus rašė:

„Pradžia buvo labai kukli: šeštadienių popietėmis susirinkdavome pas p. Čiurlionienę kalbininkas vertėjas Jurgis Talmantas, vilniškis veikėjas kun. Nikodemas Raštutis (1947 metais Weidene miręs) ir aš, gerdavome arbatą su sausainiais, Čiurlionienė skaitydavo savo verčiamą Moljerą, Talmantas — Šekspyrą ir bendromis jėgomis tuos vertimus taisydavome.<…>. Pirmiausia norėjom įtraukti į savo ratelį vieną-kitą įžymų kalbininką. Svarbiausia būtų buvę turėti savo tarpe lietuvių rašomosios kalbos tėvą Joną Jablonskį.<…>. Jis labai susidomėjo ratelio darbu; bet, kadangi tuomet jau turėjo suparalyžiuotas kojas, tad sutiko dalyvauti mūsų darbe bent per telefoną, atsakinėdamas į mūsų klausimus, arba priimdamas mus ir pamokydamas savo bute. <…>Paskui tekdavo bet kur sėstis, išsitraukti užrašų knygelę, klausytis ir rašyti, rašyti. Ir verta buvo: senasis kalbininkas tiek naudingų ir įdomių dalykų pripasakodavo. Ir galo nebūdavo — kaip neišsenkama upė teka ir teka… Tai iš anksto numatydami, buvome taip susitarę: pirma išeis neatsisveikindama Čiurlionienė, lyg niekur nieko — lyg vandens atsigerti ar ką — ir jau nebegrįš; paskui išeisiu taip pat aš; pasiliks Talmantas, jauniausiasis, kaip būtinasis klausytojas, paaukotas mielojo šeimininko kalbos srautams… Kaip tai man priminė Kazimierą Jaunių!…“

Nepriklausomoje Lietuvoje J. Talmantas buvo pripažintas kaip vienas geriausių knygų vertėjų. Iš viso jis yra išvertęs apie 50 mokslinės, filosofinės bei religinės literatūros kūrinių. J. Talmantas išvertė į lietuvių kalbą tokius pasaulinės literatūros klasikos kūrinius, kaip G. Hauptmanno „Vebrinos”, „Prieš saulėtekį”, A. Čechovo „Vyšnių sodas”, N. Gogolio „Revizorių” (išleista Kaune 1934 m.), Ž. Verno „20000 mylių po vandeniu“, J. Krylovo „Pasakėčias”, V. Šekspyro „Karalius Lyras”, „Venecijos pirklys”, „Hamletas“. Pagal J. Talmanto vertimus Valstybės teatras statė spektaklius – 1930 m. E. Hofmano „Nuotaką”, o 1932 m. – „Hamletą“. Studijų metais pradėjęs versti V. Šekspyro kūrinius, sulaukė didelio literatų susidomėjimo, ypač jau minėtuose S. Kymantaitės-Čiurlionienės literatūriniuose šeštadieniuose Kaune. Kun. M. Vaitkus rašė: „<…> Gal jau ir tą pirmąjį kartą skaitė savo Šekspyro vertimų Talmantas. Vėliau jis mums pasidarė, taip sakant, jaučiu juodadarbiu: kai mes kiti ar nebūdavome pasiruošę, ar tingėdavome, versdavomės tuo, kad priversdavome Talmantą:Jurgi, imk ir skaityk mums savo Šekspyrą! Ir jis nė karto neatsisakė ir vis lėtai, kantriai, monotoniškai skaitydavo, ramiai, niekuomet nesusierzindamas mūsų pastabomis. <…>“

Talmantas yra ypatingai prisidėjęs prie Homero „Iliados“ vertimo į lietuvių kalbą. Nuo Žalpių kilęs gydytojas Jeronimas Ralys išvertė ir 1921 m. išleido palankiai literatūros žmonių ir visuomenės sutiktą Homero „Odisėją“ . Pats J. Ralys savo laiškuose J. Tumui-Vaižgantui guodėsi, kad vertimu nėra labai patenkintas, bet energingai ėmėsi versti kitą Homero poemą – „Iliadą“.Deja, jos vertimo J. Ralys nebaigė – kelionėje pas ligonį peršalo, susirgo ir netrukus mirė. Švietimo ministerija pabaigti „Iliados“ vertimą pavedė kun. P. Žadeikiui, bet vertimą redaguojant pasirodė, kad jame yra labai daug taisytinų vietų. Tuo metu Švietimo ministerijai „Iliados“ vertimas į lietuvių kalbą buvo valstybinės svarbos reikalas (priešingai negu dabar, kai ministerija užsiima visokiais niekais, kaip mokyklų vadovų kadencijų įvedinėjimu). Į pagalbą kun. P. Žadeikiui versti „Iliadą“ ministerija pakvietė S. Kymantaitę-Čiurlionienę (I–XIV giesmės) ir J. Talmantą (XV–XXIV giesmės). „Iliados“ vertimas laikomas bendru J. Ralio, kun. P. Žadeikio, S. Kymantaitės-Čiurlionienės ir J. Talmanto darbu. „Iliada“ buvo išspausdinta 1930 m., jos antraštiniame puslapyje randame keturių vertėjų pavardes.

Talmanto veiklos prasmę gimtosios reikaluose apibūdina jo pasisakymas: „Mums nepakanka kapos kalbos taisytojų, bet reikia pačią visuomenę kalbos išmokyti“. 1933 metais P. Skardžius, A. Salys ir J. Talmantas parengė lietuvių kalbos rašybos reformą, kurios tikslas – dar labiau suartinti rašomąjį ir šnekamąjį kalbos variantus. Kokią standartinę kalbą Lietuva turėtų dabar, galima tik spėlioti, nes aktyvų kalbos darbą nutraukė 1940 metais prasidėjusi sovietinė ir nacių okupacijos. J. Talmantas prisidėjo leidžiant mokomąją literatūrą – su E. Viskanta parašė „Visuotinės literatūros chrestomatijos“ 1 ir 4 dalis,“ Lietuvių kalbos vadovėlį pradžios mokyklai (1932–1937 m.), 1929 metais A. Šolcu išleido „Vokiečių-lietuvių kalbų žodyną“. 1933 m. su E. Gedminaičiu parašė „Rusų kalbos vadovėlį mokytis pačiam“, su kitais autoriais „Lietuvių kalbos rašybos vadovėlį“ (1938 m.). J. Talmantas aktyviai reiškėsi kaip publicistas ir žurnalistas. 1933-1936 m. buvo pirmasis žurnalo „Gimtoji kalba“ vyr. redaktorius, moksleivių žurnalo „Ateitis“ redakcinės kolegijos narys. Nuolat rašydavo leidiniams „Kalba“, „Lietuvos mokykla“, „Pavasaris“, „Švietimo darbas“, „Vienybė“. J. Talmantas visokeriopai buvo įtrauktas į visuomeninę veiklą, susijusią su gimtosios kalbos puoselėjimo reikalais. 1935 m. buvo vienas iš Lietuvos kalbos draugijos steigėjų, Terminologijos ir rašybos reformos komisijų narys, Pavardžių lietuvinimo komisijos sekretorius.

Sovietinės okupacijos metais 1945-1948 metais dirbo Kauno jaunimo teatro literatūrines dalies vedėju, o 1948-1955 metais – Valstybinės politinės ir mokslinės literatūros leidyklos redaktoriumi. Paskutinis J. Talmanto darbas – 1955 metais išleistas „Lenkų-lietuvių kalbų žodynas”. Mirė 1955 m. rugpjūčio 18 d. Palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse.

Matant titanišką J. Talmanto veiklą ir įspūdingus darbus, keista, kad gal dėl savo kuklaus ir ramaus būdo, gal dėl visiško atsidavimo gimtosios kalbos reikalams jis liko labiau visuomenėje pagarsintų asmenybių šešėlyje. Mažai kas jį prisimena ir ten, kur J. Talmantas pradėjo savo kaip lietuvių kalbos ir literatūros riterio kelią. Kažkaip simboliška – šalia mūsų rajone įspūdingai rengiamų vokiečių, anglų ar rusų kalbų švenčių pamirštame tinkamai paminėti gegužės 7-ąją – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. O būtent lietuvių kova už gimtąją kalbą nutiesė kelią į Lietuvos valstybės atkūrimą 1918 m. vasario 16 d.