Keli stabtelėjimai Stulgių kapinėse

Alvydas GEŠTAUTAS

                      Neseniai „Bičiulio“ laikraštyje rašėme, kad Stulgių kapinėse savo šeimos kriptoje ilsisi europinio garso bitininko ir žuvininko Mykolo Girdvainio palaikai. Stulgių kapinėse yra dar kelios amžinojo poilsio vietos, prie kurių stabtelėjus atgyja istorijos įvykiai, žmonių biografijos.

Trys bermontininkų aukos

                      Tik įėjus per pagrindinį įėjimą į Stulgių kapines, kairėje pusėje stovi paminklas trims jauniems vyrams, kilusiems iš Stulgių krašto ir žuvusiems kovų su bermontininkais laikais               – Juozapui Skrodeniui, Jonui Jankui ir Benediktui Milkintui. Apie šiuos drąsius vyrus plačiau rašo pernai miręs iš šalia Stulgių esančio Vaidatonių kaimo kilęs fizikas profesorius Vladas Valentinavičius prisiminimų knygoje „Nuo Kryžkalnio kalvų“, E. Krencienė leidinyje „Mūsų būties vieta Skaudvilė“. Yra išlikę ir 1912 m. Stulgiuose gimusios ir daugiau kaip šimtą metų šiame bažnytkaimyje gyvenusios Julijos Stašinskienės prisiminimai.

                      Priminsime, kad bermontininkai oficialiai buvo Rusijos Vakarų armija, sudaryta iš provokiškos orientacijos rusų karo belaisvių ir vokiečių savanorių iš Vokietijos. Ji savo karinius veiksmus pradėjo Latvijoje 1919 metais. Ši karinė grupuotė bermontininkais pavadinta pagal Rusijos generolo Bermonto-Avalovo pavardę. Ypač atkaklios kovos su jais vyko Šiauliuose, Linkuvoje, Biržuose ir Šiaulių-Tauragės kelio ruože, apimant ir dalį dabartinio Kelmės rajono, Skaudvilės ir Tauragės link. Bermontininkai buvo užėmę Kelmę, Šaukėnus, Kražius, Stulgius ir daugelį kitų rajono vietovių. Pakeliui terorizavo ir plėšė gyventojus. Jau minėta E. Krencienė rašo, kad užėmę Skaudvilę, kurios apskričiai tuomet priklausė Stulgiai, bermontininkai išvaikė jos komitetą bei įvedė okupacinį režimą. Įstatymų neleido. Jų įstatymas buvo šautuvas. Išvaikyto apskrities komiteto nariai ir patriotiškai nusiteikę žmonės organizavo pasipriešinimą. Milicininkai perėjo į partizaninę kovą ir kelis kartus susirėmė su bermontininkais. Vieno tokio susirėmimo metu partizanai užėmė Skaudvilę, susprogdino komendantūrą. Į telefono punktą įmesta granata vieną vokietį užmušė, kitus sužeidė. Po kelių dienų pasirodė didelis bermontininkų būrys, partizanai turėjo pasitraukti. Bermontininkai suėmė apskrities komiteto atstovą Petrą Tučkų ir tris jaunus partizanus. P. Tučkus papirko sargybinį ir pabėgo. Sargybinį už tokį poelgį bermontininkai sušaudė. Jau minėtus J. Skrodenį, J. Jankų, B. Milkintą 1919 m. gruodžio 9 d. Skaudvilės pakraštyje, prie kelio į Adakavą, taip pat sušaudė. J. Stašinskienė profesoriui V. Valentinavičiui pasakojo: „Aš pažinojau visus tris bermontininkų nužudytus vyrus.             Skrodenis buvo kilęs iš Stulgių, Jankus – iš Užsienių, Milkintas – iš Laitakių. Užsienių ir Laitakių kaimai yra netoli Stulgių. Žmonės šiuos mūsų vyrus vadino partizanais.                       Skaudvilėje suimtus laikė trumpai, bet žiauriai kankino. Skrodenio mama vežė valgyti, bet jai atsakė: „Jau nebereikia“. Grįžo į Stulgius susijaudinusi, labai verkė, nujausdama, kad sūnaus ir draugų nebėra tarp gyvųjų. 1919 m. gruodžio 9 d. juos atvežė kartu. Giminės ir artimieji kiekvieno namuose šermenis kėlė atskirai. Žmonės nesuprato, kodėl be viršugalvių. Ant galvų buvo užmautos kepuraitės. Laidotuvės buvo liūdnos. Žmonės išsigandę. Visus tris palaidojo bendrame kape Stulgių kapinėse. Lietuvos laikais, atrodo, 1924 m. ant jų kapo buvo pastatytas paminklas. Šventinėse iškilmėse dalyvavo labai daug žmonių, Skaudvilės, Tauragės šauliai, grojo dūdų orkestras. Paminklą pašventino Stulgių kunigas.“ Nors esminį persilaužimą lietuviai kovose su bermontininkais pasiekė mūšyje prie Radviliškio 1919 m. lapkričio 21-22 dienomis, tačiau bermontininkai Skaudvilėje ir jos apylinkėse siautėjo dar iki gruodžio vidurio. Kelmė iš bermontininkų buvo išvaduota gruodžio 10 d.

                      Skaudvilė nepamiršo dėl laisvės žuvusių. Vilniaus gatvės gale pastatytas paminklas, padaryta tvorelė. Apie trijų jaunuolių žuvimą liudija paminkle iškaltas užrašas: „Ant tos vietos tapo nekaltai vokiečių sušaudyti 3 jaunikaičiai stulgiškiai 1919 m. gruodžio 9 d. J. Skrodenis 23 m., B. Milkintas 24 m., J. Jankus 30 m. Garbė Lietuvos sūnums, žuvusiems pasauliniame kare“.

                      Tuo pačiu pastebėsime, kad Kelmės rajone vyko atkaklios kautynės su bermontininkais. Lietuvos kariams ypač aktyviai talkino partizanai, ryšininkai. Ypač daug padėjo mokytojai, kurie gerai žinojo savo apylinkes. Šaltiniuose minimas mokytojas K. Kupšauskas, gerai žinojęs Šaukėnų ir Kurtuvėnų apylinkes. Aktyviai į kovą su bermontininkais įsijungė Kelmės, Šaukėnų, Užvenčio, Žalpių šauliai. Ne vienas iš Kelmės kilęs savanoris, Nepriklausomybės kovų dalyvis už kovas su bermontininkais buvo apdovanotas aukščiausiu Lietuvos valstybės apdovanojimu – Vyties Kryžiumi. Kai pernai Užventyje buvo atidengta nepriklausomybės kovų dalyviams atminimo lenta, joje įrašytos Liudo Tugaudžio, Albino Čepausko, Stasio Černiausko, Vinco Raubos pavardės. Jie ir kiti Užvenčio krašto žmonės dalyvavo kovose su bermontininkais.

Profesionalo skulptūra prie garsaus rašytojo tėvų kapo

                      Stulgių kapinėse palaidoti ir rašytojo Juozo Apučio tėvų Teklės ir Juozo palaikai. Apučiai gyveno Balčiuose, kur nėra kapinių. Dalis šios gyvenvietės žmonių savo artimuosius ir laidojo Stulgių kapinėse. Rašytojas J. Aputis Balčiuose baigė pradinę mokyklą, vėliau mokėsi Nemakščių septynmetėje ir Viduklės vidurinėje mokyklose.    Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas, dirbo Literatūros ir meno savaitraštyje, „Girių“, „Pergalės“ ir „Metų“ žurnalų redakcijose. 1990-1991 m. buvo žurnalo „Pergalė“, o 1991-1994 m. – „Metų“ mėnraščio vyr. redaktoriumi. J. Aputis 1971 m. už apsakymą „Erčia, kur gaivus vanduo“ apdovanotas mūsų rajone tais laikais egzistavusio Žemaitės kolūkio įsteigta Žemaitės literatūrinė premija. Jo kūryboje daug epizodų yra ir iš mūsų rajono. Ypač tai atsiskleidžia novelių rinkinyje „Tiltas per Žalpę“ bei kitose kūrybos rinkiniuose.

                      Tačiau šį kartą norisi kalbėti ne apie rašytoją, o apie paminklą, pastatytą prie jo tėvų kapo. Jo autorius – rašytojas ir profesionalus skulptorius Antanas Mačiuika. Tai, ko gero, vienintelis Stulgių kapinėse paminklas, kurio autorius – profesionalus skulptorius. A. Mačiuikos gyvenimas buvo sudėtingas. Būdamas vos 14-os 1944 m. būsimasis rašytojas ir skulptorius už pogrindinę veiklą buvo suimtas, kalintas Kalinino, Toržoko, Pečioros, Taišeto, Magadano lageriuose, tris kartus teistas, du kartus iš laisvės atėmimo vietos pabėgo, o 1955 m. reabilituotas. 1964 m. baigė skulptūros studijas Lietuvos dailės institute. Jis sukūrė skulptūrinių reljefų. Vienas skirtas Kelmės progimnazijoje direktoriavusiam Jonui Graičiūnui, kurio vardu pavadinta dabartinė gimnazija. Jo kūrybos išmonei priklauso dekoratyvinė skulptūra „Šaltinis“ Palangoje, antkapinis paminklas Steponui Dariui ir Stasiui Girėnui Aukštųjų Šančių kapinėse Kaune. Šį paminklą A. Mačiuika kūrė kartu su architektais broliais Algirdu ir Vytautu Nasvyčiais. Menininkas sukūrė medalius Vilniaus universiteto profesoriui Jonui Kazlauskui, artistei, Kovo 11-osios akto signatarei Nijolei Ambrozaitytei, monumentą Herkui Mantui Klaipėdoje ir t.t.

                     Mačiuika žinomas ir kaip rašytojas. Jis išleido penkis eilėraščių rinkinius, autobiografinį romaną „Savi ir svetimi“. Pastarojo personažai – pasipriešinimo sovietinės okupacijos režimo dalyviai, taip pat istoriniai veikėjai, kolaborantai Antanas Sniečkus, Kazys Preikšas, Aleksandras Gudaitis Gudezevičius bei kiti.

Maziliausko nuotraukos