Kražių bažnyčios varpai

Povilas ŠVEREBAS

Vyskupas Motiejus Kazimieras Valančius (1801–1875), dirbęs ir garsiojoje Kražių gimnazijoje (1834–1840), yra pastebėjęs, kad savo balsingumu visoje Žemaičių vyskupijoje išsiskyrė Kretingos vargonai, Kražių davatkos ir Beržoro ubagai. Garbės kanauninką kunigą Vincentą Juzumą (1819–1901) daugiau žavėjo ne davatkų balsai, o Kražių parapijinės bažnyčios senieji varpai, kurie buvo žinomi, kaip didžiausi visoje vyskupijoje. Varpus parapijinei bažnyčiai buvo parūpinęs tuometinis klebonas dekanas kunigas Mykolas Mazalevičius-Barkauskas. Jie buvo išlieti 1639 m. Didžiausias iš jų svėręs 6 800 svarų (apie 2 720 kg). Atrodo, kad tokio instrumento gausmo nebūtų užgožusios ir balsingosios davatkos. Deja, kai vyskupas išskyrė balsingiausius Žemaitijos vyskupijos dalykus, galingųjų varpų Kražių parapija nebeturėjo… Jie buvo išsilydę per bažnyčios gaisrą.

Seniausios žinios apie Kražių parapijinės bažnyčios varpus siekia 1579 m. Garbusis vizitatorius Tarkvinijus Pekulas nurodė, kad varpinėje, kuri yra beveik be stogo ir nuo lietaus pūva sijos, kabo šeši gražūs varpai. Dokumentai leidžia manyti, kad tai nebuvo pirmieji bažnyčios varpai, nes viena seniausių Žemaitijos katalikų šventovių, pastatytų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto nurodymu tikriausiai 1416 m., sudegė 1470 m. Per gaisrą turėjo išsilydyti ir jos varpai, kaip nutiko ir 1638 m. Iš 1648 m. parapijos vizitacijos akto suprantame, kad naujoje, pakankamai meniškoje varpinėje kabojo keturi ganėtinai dideli varpai. Didysis buvo išlietas ir pašvęstas šv. arkangelo Mykolo garbei. Jis svėrė maždaug 170 akmenų (apie 2550 kg). Kitas buvo skirtas Švč. Mergelės Marijos garbei ir svėrė apie 90 akmenų. Trečias šlovino šv. Kazimierą. Jo svoris buvo apie 40 akmenų. Mažiausias buvo skirtas šv. Jurgiui ir Jonui ir svėrė 22 akmenis. 1677 m. laikotarpiu atliktos vizitacijos akte yra pateikta naujų duomenų. Nurodyta, kad didžiuoju varpu skambina keturi arba šeši varpininkai, antru – du arba trys, trečiu – du. Ketvirtuoju seniai neskambinama, nes jam yra nutrūkusi karūna. Visi išlieti iš senųjų, per gaisrą išsilydžiusių varpų medžiagos. Tai savo lėšomis padarė kanauninkas Kražių klebonas Mykolas Barkauskas. Jie buvo sumontuoti atskirai pastatytoje varpinėje, o bažnyčios bokšte kabojo nedidelis signalinis varpas.

Varpai į mus prabyla ne tik savo garsais, bet ir ant jų išlietais tekstais, todėl pakilkime į dabartinės parapijinės bažnyčios bokštą ir prakalbinkime du ten kabančius instrumentus.

Ant didžiojo varpo yra išlietas ilgas ir iškalbingas užrašas. Jis rodo, kad tai brolių Usačiovų fabriko, įsikūrusio Valdajuje, Novgorodo gubernijoje gaminys. Varpas perlietas 1909 m. tuometinio Kražių klebono kunigo Jono Talmanto rūpesčiu. Instrumentas sveria 61 pūdą ir 25 svarus (apie 1009 kg). Varpo skersmuo – 115,5 cm, o aukštis be karūnos – 1 m. Suprantama, kad jam iki 1639 m. pagaminto varpo apimčių yra tikrai toli. Varpas pašvęstas Šv. arkangelo Mykolo garbei. Tą patvirtina ne tik ant jo išlietas įrašas, bet ir liemenyje esantis šventojo reljefas. Lotyniškas tekstas, kai vietoj G vartotas C, o vietoj Y išlieta V, gan painus, bet įsigilinus aišku, kad jame išlieta visa varpo istorija. Ji, kaip ir priklauso, surašyta pirmu asmeniu, nes varpas turi liežuvį ir pats kalba už save. Užrašas primena, kad pirmą kartą jį gyvu padarė [Merkelis] Elijaševičius Geišas. Po to iš pelenų prikėlė Barkauskas, o antrą kartą – 1809 m. savo lėšomis Hiponos vyskupas, Polocko sufraganas, Kražių propozitas Kiprijonas Odynecas.

Pasirodo, kad XVII a. išlieti varpai buvo sunaikinti per 1709 m. gaisrą, o parapijos administratorius I. Barkauskas pasirūpino, kad 1712 m. būtų įsigyti keturi nauji instrumentai. Tarpukario metų varpų tyrinėtojas Mykolas Brenšteinas nurodo net jų gamintoją – Juozapą Golerį, kuris buvo atvykęs iš žymaus Europos liejininkystės centro – Lotaringijos. Kadangi didysis varpas kainavo 36,920 timpų, todėl, anot jo, jis turėjęs būti didelių gabaritų. 1807 m. gaisro liepsnos ištirpdė ir šiuos keturis varpus. V. Juzumas pažymi, kad po dviejų metų iš jų likučių K. Odynecas užsakė, o meistras [Patricijus] Kaniauskis Varniuose pagamino du naujus, skambius ir nemažus varpus. Jam už darbą buvo sumokėta 700 olandiškų talerių. Deja, jau 1909 m. vienas turėjo būti įskilęs, nes reikėjo perlieti. Neaišku, kada įsikilo antras, taip pat Varniuose pagamintas varpas, kurio skersmuo 97,5 cm, o aukštis be karūnos 76 cm. Ant jo išlietas tekstas rodo, kad jis iš pelenų buvo prikeltas 1811 m. Varniuose ir yra skirtas Švč. Mergelės Marijos garbei. Ant instrumento yra išlieti du reljefai – Nukryžiuotojo ir Rožinio Švč. Mergelės Marijos. Gaila, kad tuometinio vyskupijos centro liejikai retai nurodydavo pagaminimo vietą, o dar rečiau jų autorystę. Tai yra padaręs tik Jonas Hartmanas ant Žalpių bažnyčios varpo, pagaminto 1815 m., ir Mosėdžio, datuoto 1816 m. Dabar žinoma daugiau nei 40 išlikusių Varniuose pagamintų varpų. Pagaminimo vieta be minėtų dviejų šventovių dar nurodyta ant Mikoliškių (1822) (Kretingos r.) ir per santrumpą Vo (lotyniškai Vornis) ant Aleksandrijos (1825) varpų. Pilna pagaminimo vietos nuoroda Kražių varpą daro išskirtinį tarp kitų Varnių liejyklos gaminių. Liejykla Varniuose veikė nuo 1783 m. iki 1831 m. sukilimo pralaimėjimo. Carinė Rusijos valdžia ją uždarė, nes sukilimo metu liejykloje iš varpų maištininkams buvo gaminamos patrankos.

Bet grįžkime prie didžiojo varpo, kuris buvo išlietas brolių Usačiovų fabrike. Jų gaminiai garsėjo visoje carinės Rusijos imperijoje. Nors fabrikas buvo nedidelis, o produkcija brangesnė už kitų liejyklų, bet išskirtinis instrumentų skambumas, tinkama gaminių reklama ir taikomos įvairios nuolaidos leido jiems sėkmingai konkuruoti su didžiaisiais Maskvos ir Jaroslavlio fabrikais. Varpų skambumą lėmė ilgametė šeimos patirtis sukaupta liejininkystės srityje. Mažus varpelius dar XIX a. viduryje pradėjo gaminti broliai Vasilijus ir Nikolajus Rožkovai. Kadangi Vasilijaus varpeliai buvo skambesni ir paklausesni, todėl jis, norėdamas išsiskirti nuo brolio, ant gaminių pagal tėvo pravardę Usačius, nes augino didelius ūsus, pradėjo pasirašyti Usačiovu. Meistras mirė 1876 m., būdamas 45 metų amžiaus, palikdamas liejyklą ir žmoną Pelagiją su šešiais mažamečiais vaikais. Pelagija Ivanovna Usačiova daugiau gamino varpus geležinkelio stotims ir bažnyčioms. Ji stengėsi į gamybą įtraukti ir sūnus. Motinai 1896 m. mirus, liejyklą paveldėjo sūnūs Vasilijus, Nikolajus, Aleksejus ir Jakovas. Fabrikas pavadintas Brolių Usačiovų vardu ir veikė iki 1930 m. Jam pradžioje vadovavo Vasilijus Vasiljevičius Usačiovas. Brolis Aleksiejus, buvęs ne mažiau talentingas liejikas nei Vasilijus, norėjo įsteigti savo liejyklą. 1907 m. po Vasilijaus mirties šeimos turtas buvo padalintas ir Aleksiejus įkūrė savo fabriką. Senoji liejykla liko broliams Nikolajui ir Jakovui, kurie Kaune turėjo savo prekybos atstovą A. Petronį. Gal tai prisidėjo, kad Lietuvoje turime gan nemažai Brolių Usačiovų fabrike pagamintų varpų?

Dabar brolių fabrike išlieti varpai žinomi Kaišiadorių katedroje (1908), Vandžiogalos (1898), Lauko Sodos (1903), Gasčiūnų (1909), Salantų (1911), Girkalnio (1913), Luokės (abu 1913), Janapolės (abu nedatuoti), Vajasiškio ir Viešvėnų bažnyčiose. Neteko matyti Gasčiūnų šventovės varpo, bet iš kitų instrumentų išsiskiria Kražių ir Viešvienų varpai, nes yra gausiausiai apdovanoti. Ant abiejų eilės tvarka yra išlieti tie patys apdovanojimai – tarptautiniai Marselio ir Karlsbadeno parodų aukso medaliai ir tų pačių miestų aukščiausi parodų apdovanojimai – garbės kryžiai. Už jų rikiuojami Rusijoje gauti įvertinimai: Rostovo prie Dono žemės ūkio ir pramonės parodos (gautas 1908 ir 1909), Jūrų parodos Maskvoje (1908) aukso medaliai ir Baranovičių žemės ūkio bendrovės sidabro medalis (1909). Kražių varpas viešvieniškį lenkia vos ne 10 pūdų savo svoriu. Kražių varpas gali būti vertingiausias Brolių Usačiovų fabriko gaminys Lietuvoje.

Pateikti duomenys rodo, kad varpai į dabartinę bažnyčią, anksčiau priklausiusią vienuolėms benediktinėms, buvo perkelti iš buvusios parapijinės. Tai galėjo būti padaryta ne anksčiau kaip 1910 m., kai vienuolių bažnyčia buvo paversta parapijine. Tam neprieštarauja ir ant didžiojo varpo esanti jo perliejimo data. Įdomu, kur pačių benediktinių bažnyčios varpai, nes 1677 m. vienuolyno vizitacijos akte atskirai pastatytoje varpinėje minimi trys instrumentai. M. Brenšteinas yra pažymėjęs, kad seserų šventovėje kabojo Andriaus Diorlingo 1725 m. išlietas varpas. Šio garsaus Karaliaučiaus liejiko pagamintų varpų Žemaitijoje būta gan daug, bet jų skaičius vis mažėja. Įdomu, kad tyrinėtojas senosios parapijinės bažnyčios vieną varpą datuoja ne 1639 m., o 1641 m. ir kelia versiją, jog jis galėjo būti pagamintas Vilniuje žymiojo patrankų ir varpų liejiko Jono Breutelto, kuris į Lietuvą buvo atvykęs taip pat iš Lotaringijos.

Be parapijinės ir seserų benediktinių Kražiuose dar buvo ir brolių jėzuitų vienuolyno bažnyčia. Ji taip pat turėjo savo varpus. Pavyzdžiui, ne pačiais jos klestėjimo metais – t. y. 1797 m., nurodoma, kad bažnyčios bokštelyje kabojo signalinis varpelis, o bokšte, prie palėpės – trys. Didysis buvo suskilinėjęs. Po vienuolikos metų pažymima, kad vidurinysis yra geros būklės, mažasis 1807 m. vienuolių karmelitų lėšomis naujai perlietas.

Iš pateiktos medžiagos aišku, kad Kražių parapija, kuri priskiriama prie vienų pirmųjų, įsteigtų Žemaitijoje, ir šiais metais gal pažymi savo 600-ąjį įkūrimo jubiliejų, visą laiką turėjo ir tebeturi išskirtinius varpus. Nors negailestingi gaisrai juos vis sunaikindavo, bet instrumentai iš tos pačios medžiagos vėl atgimdavo ir savo išskirtiniais garsais prabildavo į parapijiečių širdis, kviesdami garbinti Dievą, palydėdami į paskutinę kelionę ar pranešdami žmonėms apie kilusias nelaimes. Kadangi miestelyje buvo trys katalikų bažnyčios, tai tik galime įsivaizduoti, kokia jėga jie visi kartu užgausdavo per didžiąsias katalikų šventes. Įdomu, ar dabartinių varpų skambėjime nesigirdi ir pačių seniausių instrumentų aidas?