Kryžiai ir koplytėlės

Mūsų kraštietis kunigas ir etnografas Liudvikas Adomas Jucevičius (1813 m. Pakėvio dvare – 1846 m. Lepelyje, dabartinė Baltarusija) buvo vienas iš anksčiausiai rašiusių apie kryžių statymo paprotį Lietuvoje (Žemaitijoje). Jis dar XIX a. pirmoje pusėje (1840 m.), gražiais žodžiais pasveikinęs žemaičius – kiemionis (kaimiečius), trumpai aprašė jų gyvenamąsias trobas, pilnas grūdų ir linų klėtis bei toliau rašė: „Visa Žemaičių žemė, iš pažiūros imant, keleivio akiai teikia kuo gražiausių vaizdų: visur pakelėj dideli, gražiai išstatyti sodžiai, prie kiekvienų namų, lygiai pono, lygiai prasto žmogelio yra darželis bei sodelis ir stovi medinis kryžius, tikėjimo vėliava, to krašto žmonių dievobaimingumo ženklas. Kryžius paprastai stovi gale trobos, figūra (krucifiksas arba Nukryžiuotojo statulėlė kryžiuje arba koplytėlėje) į langus; tatai mūsų sodžiaus žmonėms akivaizdžiai primena, jog visus darbus, ir blogus, ir gerus visada regi Dievas… Pakelėse taip pat yra kryžių, bet daugiausiai tinkasi (tenka) matyti dideli stulpai su spintute (nameliu) (koplytėle) viršuje, o toje spintutėje stovi statulėlė – šventasis Jonas Krikštytojas, Žemaičių (dabar Telšių) vyskupijos globėjas“. Tačiau bene svarbiausias L. A. Jucevičiaus pastebėjimas buvo tai, kad „Kryžių palei kelią [buvo] taip tanku, jog nuo vieno ligi kito vos kelios dešimtys žingsnių. Teisingai tą šalį galima pavadinti kryžių ir kunigų kraštu…“

Vyrauja nuomonė, jog meninės ir idėjinės kryžių bei stogastulpių ištakos glūdi lietuvių ikikrikščioniškoje religijoje. Apie žymiai ankstyvesnes, ikikrikščioniškas lietuvių kryžių ir stogastulpių ištakas Lietuvoje byloja senieji Pabaltijo krikščionių rašytiniai šaltiniai. Pavyzdžiui, 1630 m. buvo išleisti nurodymai, draudžiantys lyviams atlikinėti apeigas, statyti stogastulpius ir kryžius, o dvasininkija buvo raginama naikinti stulpus ir kryžius, prie kurių sodiečiai aukojo aukas ir atlikinėjo kitokias pagoniškas apeigas. Laimė, Lietuvoje stogastulpiai ir kryžiai, pamažu pereidami naujojo tikėjimo globon, sunaikinimo išvengė…

Rusijos vyriausybė 1845 m. buvo uždraudusi statyti kryžius kitur, ne bažnyčiose. Tačiau to uždraudimo iki 1863 metų nebuvo griežtai laikomasi. Generalgubernatorius Muravjovas 1864 metais atnaujino tą uždraudimą. (Jis sutapo su lietuviškos spaudos draudimu). Buvo uždrausta kryžius statyti miestų, miestelių aikštėse, prie kelių ir kryžkelėse, kaimų sodybose, laukuose, ant piliakalnių ir kitur. Kapinėse ar katalikų bažnyčių šventoriuose buvo galima statyti tik rusų valdžios leidimu, kurį ne taip lengva buvo gauti. Tačiau draudimo lietuviai nebijojo, kryžius statė slapčia naktimis, įrašydami juose senus metus. Juos statė slaptose vietose, giriose, kur mažiau matoma.

Paprotys mediniu paminklu pažymėti ne tik mirusiojo kapą, bet ir savo sodybą, kaimą, svarbų gyvenimo įvykį, pareikšti prašymą ar padėką, pagarbinti lietuvio sąmonėje yra taip įaugęs, kad net per ilgus draudimų laikotarpius neįstengta jo sunaikinti.

Sovietinės okupacijos metais kryžiai, kaip ir bažnyčia, pateko „nemalonėn“. Komunizmo propaguotojai būsimajame žemiškajame rojuje Dievui nenumatė vietos, todėl ir visi tikėjimo atributai tapo nepageidautini, svetimi ir nereikalingi. Jau pirmuoju sovietmečiu buvo šalinami prie visuomeninių pastatų stovėję kryžiai. Pokario metais pakelių kryžiai buvo mėgstamas praeinančių ar pravažiuojančių stribų taikinys. Ypač šaudymas į kryžius padažnėjo ginkluotos rezistencijos pabaigoje, kai stribai nebebijojo partizanų sudrausminimo. Sovietmečiai pralenkė ir carinę Rusiją: naikinti tiek miestuose ir miesteliuose, tiek kaimuose buvę kryžiai, ypač naujai pastatytieji. Pasitaikydavo atvejų, kai nugriauto kryžiaus vietoje iškildavo kitas, tačiau naujasis ypač sparčiai būdavo sunaikinamas. Net kapinėse nebeleista statyti kryžių, antkapinius paminklus reikėjo daryti pagal komunalinio ūkio įstaigų parengtus tipinius projektus, tik čia taip aršiai nepersekiota.

Atgimimo laikais normalėja Bažnyčios ir valstybės santykiai, vėl atsiranda vietos kryžiui ar koplytėlei. Atstatomi ir sunykę ar sunaikinti kryžiai. Atsirado kryžių partizanų žūties vietose.

2001 m. gegužės 18 d. Tarptautinė SNO Švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO) Lietuvos kryždirbystę įtraukė į nematerialių pasaulio paveldo objektų sąrašą. Šis ypatingos reikšmės aktas buvo padarytas todėl, kad Lietuva, kaip nė viena kita Europos (ir pasaulio) šalis, jau daug šimtmečių puoselėja išskirtinai gražią ir prasmingą kryžių statymo tradiciją.

Žurnalo „Moteris“, 1937 m. Nr. 10 viršelio viena iš fotografijų – Gineikių kaimo (Kelmės v., Raseinių apskr.) dviejų kryžmų kryžius, papildytas koplytėlėmis

Kristus, nešantis kryžių. Iš Kelmės krašto muziejaus rinkinio. Sukūrimo data: XX a. pr. Autorius: nežinomas lietuvių liaudies skulptorius

Medinių skulptūrėlių autoriai, senieji liaudies skulptoriai – dievdirbiai daugiausia nežinomi. Ypač Žemaitijoje statulėlių dirbėjų būta labai daug. Jų dirbiniai buvo reikalingi valstiečiams, kurie į stogastulpius, koplytstulpius, koplytėles ir kryžius įtaisydavo medines skulptūras, kurios puikiai derėdavo su paminklu. Skulptūra ir mažosios architektūros paminklas atrodydavo nedaloma visuma.