Nykstančios Lendrės

Alvydas GEŠTAUTAS

Lendrės – kaimas Pakražančio seniūnijoje, nuo jo centro įsikūręs už penkių kilometrų. Pakražančio (anksčiau „Naujos vagos“) kolūkio laikais nuo Lendrių buvo neatskiriami ir Balų, Ūpainių bei kiti kaimai. Visuomeninio ūkio laikais Lendrės buvo kolūkio brigados centras. Ir garbaus amžiaus žmonės negali paaiškinti nedidelės gyvenvietės vardo kilmės. Senjorai mena tik Smetonos laikus ir sako, kad šiame krašte nebuvo jokio dvaro. Prisimena tik stambiausią ūkininką Jokubauską, turėjusį 40 ha žemės.

Pasak dabar Lendrėse gyvenančių vyresnio amžiaus žmonių, buvusio ūkio vadovo Petro Račkausko, žmonės turėjo darbo dviejose veislinių telyčių fermose. Buvo žemės lopinėlis, kur iš hektaro byrėjo ir penkios tonos grūdų, prikasdavo daugiau kaip po dvi tonas bulvių.

Liūdnoji statistika

– Pamenu, kai kombainų dar nebuvo, per javapjūtę dvidešimt penki, o gal ir daugiau vyrų dalgiais mosuodavo. Rugių pėdus rišdavo apie septynias dešimtis moterų, panelių ir Lendrių brigadoje gyvenusių mokinukų,- prisimena 88-erių senolis Leonas Astrauskas, Antrojo pasaulinio karo pabaigą sutikęs Vokietijoje, o po to sovietų kariuomenėje dar penkerius metus tarnavęs Vengrijoje, Kryme. – Buvo ir pradinė mokykla, kurioje kiekvieną savaitę vieną ar du vakarus rodydavo filmus.

Pakražančio seniūnijos seniūnas Alfonsas Sakalauskas ir socialinė darbuotoja Irena Kasparavičienė pateikė mums pastarųjų penkiolikos metų demografinę statistiką. Ji – liūdna. Per pastaruosius 15 metų Lendrėse mirė, išvyko gyventi ar mokytis kitur 14 žmonių. Per tą laikotarpį išvydo pasaulį vos trys naujagimiai. Oficialiai Lendrėse gyvenamąją vietą deklaruoja 31 žmogus. Bet kaime gyvena tik 19 suaugusiųjų ir vaikų. A. Sakalauskas priduria:

– Kalbame, kad žmonės yra pasyvūs. Net į rinkimus neina. Dabar Lendrėse gyvena 16 turinčių balsavimo teisę žmonių. Panaši situacija ir kituose kaimuose. Išbraukime iš rinkėjų sąrašo tik deklaruojančius pas mus gyvenamąją vietą, bet seniūnijos balsavimo apylinkėse nebalsuojančius, ir aktyvumo procentas šoktels į viršų. Ši problema aktuali ir kitoms, pirmiausia kaimiškoms seniūnijoms.

Gyventi į Lendres bei šalia esančius kaimelius atvyko vos šeši žmonės.

Lendrių apylinkėse yra gražių gamtos kampelių. Ypač žmones traukia Žalpikės pakrantės. Čia du žalpiškiai nusipirko sodybas, jas pertvarkė į vasarnamius. O šiauliškis lakūnas Jurijus Jakšys, dabar dirbantis vienoje Italijos aviakompanijoje, pardavė butą Šiauliuose, nupirko apleistą sodybą Balų kaime, ją sutvarkė, kai turi laisvą savaitę, atvažiuoja į sodybą prie Žalpikės.

– Buvau karininkas, gyvenau Šiauliuose. Prisipažinsiu, pavargau nuo žmonių. Aš ir mano artimieji norime ramybės. Mums jos trūktų ir Kukečių ar Šaukėnų seniūnijose. Ten sutiktume pažįstamus, kurie šiuose kraštuose turi vasaros „rezidencijas“,- telefonu „Bičiuliui“ sakė J. Jakšys.

Sunkumus įveikia ir neverkšlena

Šiandien Lendrėse gyvena daugiau garbaus amžiaus žmonės. Dėl to turbūt nėra ir stambių ūkininkų. Nemažus žemės sklypus iš vietinių nuomoja kelmiškis Vidas Krikštanavičius.

78-erių Antanas Švagždys su žmona Brone valdo 12 ha žemės. Melžia dvi karves. Ši šeima, kaip ir daugelis besiverčiančių gyvulininkyste, pieną parduoda žemės ūkio kooperatyvui „Pakražantis“, kuriam vadovauja paskutinis šio krašto kolūkio pirmininkas Povilas Žilinskas.

– Kas mažiau pieno parduoda, tam mažiau ir moka,- sako Švagždys. – Mes priskiriami „mažiukų“ grupei. Norime parduoti ir vieną kiaulę. Bet niekas neperka. Žinoma, jei paprašytumei už kilogramą keturių litų, pirkėjų atsirastų. Bet ar gali tiek nusileisti?! Juk anksčiau dar už kiaulienos kilogramą gaudavome po šešis ar septynis litus.

A. ir B. Švagždžiai turi kelias trobas. Ilgai jie gyveno buvusios mokyklos, kuri 1969 m. buvo uždaryta, pastate. Kai likvidavo kolūkį, už pajus nupirko apgriuvusį tvartą ir iš jo plytų pastatė erdvų namą.

– Povilą Žilinską galime tik gerbti. Jis ilgiausiai iš visų pieno supirkėjų nemažino kainų. Bet jo vadovaujamas „Pakražančio“ kooperatyvas žaliavinio pieno neperdirba, negamina nei sviesto, nei sūrių. Povilas ieško pieninių, mokančių brangiau už pristatytą pieną,- kalbėjo 68-erių ūkininkas Antanas Užemeckas, su žmona Stase valdantis 16 hektarų dirbamos žemės, pievų bei ganyklų. – Tik dabar „Pakražantis“ už parduotą pieno litą moka po 54 centus. Iki šiol mokėjo po 64, o žiemą – 84 centus.

Užemeckai turi ir 11 ha miško. Bet pagrindinį dėmesį sutelkė į gyvulininkystę. Tiesa, dėl amžiaus ir vis dažnesnių vizitų pas medikus dabar melžia tik šešias karves. Anksčiau turėjo 15 karvių bandą.

– Lendrėse buvo kolūkio laikais 20 arklių, dvi telyčių fermos, viena Petro Račkausko vadovavimo pabaigoje buvo atnaujinta,- prisimena P. Užemeckas. – Aš norėjau kaimynus suburti į bendrovę, panašiai kaip Kerkasiuose padarė Ildefonsas Petkevičius. Bet kažkam „iš aukščiau“ toks sumanymas nepatiko. Matyt, ir manimi norėjo greičiau atsikratyti. Žemėtvarkininkai buvo neįtikėtinai malonūs, greit sutvarkė mūsų šeimos žemės dokumentus, atliko būtinus matavimus. Man pirmiausia gaila jaunesnių žmonių, neturėjusių būtino stažo normaliai pensijai gauti. Juk bendrovėje būtų gavę algas, o tuo pačiu užsitarnavę didesnį darbo stažą.

Bet S. ir P. Užemeckai susitaikė su laikmečio sunkumais bei prieštaravimais, daugelį problemų išsprendė. Didesnių nepatogumų nejaučia. Ko reikia, perka dažniausiai Kelmėje ar Pakražantyje. Spaudą atneša paštininkai. Beje, Stasė ilgai dirbo laiškaneše. Paštininko amatu kelerius metus užsiėmė ir Petras. Žada dar metus rimčiau ūkininkauti, o vėliau pagyventi savo malonumui.

Viešnagę baigėme linksmu pokalbiu su jau minėtu Leonu Astrausku. Jis po puspenktų metų tarnybos sovietų kariuomenėje grįžo į gimtinę. Ilgai dirbo Lendrių brigadoje įvairius darbus. Paskutiniuosius penkiolika kolūkio gyvavimo metų ganė veislines telyčias. Prieš septyniolika metų Amžinybėn iškeliavo žmona. Prieš metus patyrė insultą. Po gydymosi Palangos reabilitacinėje ligoninėje judėjimo sutrikimų neliko. Apie šią nelaimę kol kas teprimena šiek tiek sutrikusi 88-erių senolio kalba.

– Sveikata pagal amžių. Šokti galiu, einu grybauti. Tvarte gyvulių neturiu. Teturiu šuniuką. Ko reikia, iš Pakražančio ar Kelmės parveža kaimynė. Dažnai ir pats nuvažiuoju į Kelmę. Autobusai nekursuoja iš Lendrių. Samdau taksi. Kelionė į Kelmę kainuoja 30 litų. Tam pensijos užtenka. Šnapso negėriau visą gyvenimą, nerūkau, pas moteris nesilankau. Nepatikėsite, bet vizitai pas jas brangiau kainuotų už šnapsiuko butelį,– šmaikštaudamas pokalbį baigė L. Astrauskas.