Pelėdkojuose įamžintas R. Tumino atminimas

Kovo 6 d. sukanka vieneri metai nuo šviesaus atminimo režisieriaus Rimo Tumino mirties. Kovo 1 d. režisieriaus gimtajame Pelėdkojų kaime, esančiame Šaukėnų seniūnijoje, buvo atidengtas ir pašventintas Skuodo rajone gyvenančio ir kuriančio skulptoriaus Mindaugo Jankausko sukurtas paminklas. Į paminklo atidengimo iškilmes atvyko R. Tumino broliai Vladas ir Valerijus, skulptorius M. Jankauskas, menininko draugai, teatro bendruomenės atstovai.

Prisipažinsiu senokai ieškojau faktų apie R. Tumino gyvenimą mūsų rajone. Tačiau nei produktyviausi mūsų rajono kraštotyrininkai, nei senieji Šaukėnų seniūnijos, taip pat ir joje esančios Lykšilio seniūnaitijos gyventojai nieko apie Tuminų šeimos gyvenimą Pelėdkojų kaime nežinojo. Pirmasis man „ledus pralaužti“ padėjo Sąjūdžio pirmeivis, filosofas, rašytojas, dramaturgas, dabar Klaipėdoje gyvenantis Arvydas Juozaitis. Jis atsitiktinai susipažino su R. Tumino broliu Valerijumi, gyvenančiu prie Klaipėdos. Šis Arvydui ir papasakojo apie Tuminų šeimos gyvenimą. Tai ir paskatino susisiekti su Valerijumi. Jis šių eilučių autoriui sakė:

– Mūsų tėvas gimė 1917 m. Baltarusijoje, tačiau konkrečios vietovės įvardinti negaliu. Greičiausia tai buvo Vakarų Baltarusijoje, nes mūsų seneliai – katalikai, tačiau tėvas buvo laisvamanis. Tėvą krikštijo Antano vardu. Kai gavo pasą, nutarė Antano vardą pakeisti į Vladimiro. Beje, senelių iš tėvo pusės pavardė buvo Tumėnai. Tačiau kažkodėl mūsų tėčiui pasirodė, kad gražesnė yra Tumino pavardė, todėl jis pasikeitė pavardę. Mama Vera augo Raseiniuose rusų sentikių šeimoje. Tėvas iš Baltarusijos į Lietuvą persikėlė po karo. Pirmiausia dirbo mokytoju, paskui apylinkės pirmininku (sovietmečiu dabartinės seniūnijos buvo vadinamos apylinkių Darbo žmonių, deputatų vykdomaisiais komitetais, kuriems vadovaudavo pirmininkai – aut. pastaba). Tėvukas buvo aštrokas, sakydavo tiesą į akis, todėl tuometinė valdžia jį kilnodavo iš vieno Lietuvos krašto į kitą. Broliai Vladas, dabar gyvenantis Kaišiadorių rajone, Antakalnyje, ir Rimas gimė Pelėdkojuose, o aš jau Molėtuose. Be to, tėvai gyveno Endriejave, Rusnėje… Nuo 1970 m. apsigyvenome Klaipėdoje. Ten 1987 m. tėtis ir mirė. Dabar net nepasakysiu, kur Rimas baigė vidurinę mokyklą. O gal jos jis net nebaigė. Galėjo jis vidurinio mokslo kursą baigti ir Klaipėdos proftechninėje mokykloje, kur įgijo suvirintojo specialybę ir pagal ją uostamiestyje dirbo. Vėliau įstojo į tuometinę Vilniaus konservatoriją (dabar Muzikos ir teatro akademija – aut. pastaba) ir baigė televizijos režisūros studijas. Po to išvyko studijuoti režisūros į Maskvą. Po studijų Maskvoje prasidėjo Rimą išgarsinusi kūrybinė veikla. Su broliu dažniausiai susitikdavome jo paties statytoje sodyboje netoli Vilniaus. Čia jam pravertė įgytos žinios besimokant suvirintojo amato. Sodyboje yra ir sodas. Kadangi pats turiu didelį sodą ir išmanau apie vaismedžių priežiūrą, tai vykdavau ir dabar tebevykstu genėti vaismedžių.

– Rimas visada save vadino žemaičiu ir tuo didžiavosi. Dar prieš daugelį metų su Rimu, jo žmona Inga vykome į Pelėdkojus ieškoti jo gimtosios sodybos. Tada dar ją radome. Tai buvo medinė mokykla, kurios viename gale Tuminų šeima ir gyveno. Tais laikais daugelyje kaimo mokyklų būdavo taip, kad viename pastato gale buvo įrengtos klasės, o kitame – mokytojų butai, – pasakoja žinomas visuomenininkas, beje, Kelmėje paminklo Icchokui Merui pastatymo iniciatorius Daumantas Todesas. – Vėliau Rimas ne kartą buvo grįžęs į gimtinę, tačiau šis pastatas buvo nugriautas masinės melioracijos laikais. Manau, jis kūrybinį talentą pavelėjo iš mamos. Ją dabartiniais terminais reikėtų vadinti dizainere. Ji buvo neeilinė kaimo siuvėja, o moterims stengdavosi pasiūti kuo puošnesnius rūbus. Kadangi gimtosios Rimo sodybos nebeliko, todėl susitarėme su arčiausiai jos išlikusios sodybos savininkais, kad šie leistų pastatyti paminklą. O paminklo pastatymo idėja priklauso M. Jankauskui.

Skulptorius „Bičiulio“ žurnalistui sakė, kad R. Tumino asmeniškai nepažinojo, tik domėjosi jo kūryba. Kadangi Mindaugas yra tauragiškis, o tuo pačiu ir mūsų kaimynas, jis sakė, kad jau senokai knietėjo surasti R. Tumino gimtąjį kaimą.

– Taip nutiko, kad turėjau vieną kūrybinį užsakymą netoli šio menininko gimtųjų vietų. Suradau Pelėdkojų kaimą ir kilo mintis įamžinti Rimo atminimą. Susisiekiau su D. Todesu, žurnalistu Eugenijumi Bunka iš Plungės krašto ir aptarėme, kaip viską padaryti. Paminklui vietos ieškojome privačioje valdoje, kad nebūtų biurokratinių kliūčių, kurios dažnai trukdo darbui. Šios sodybos šeimininkai labai geranoriškai mums leido įamžinti Rimo atminimą. Sodybos savininkai gyvena Užventyje, o sodyba Pelėdkojuose yra jiems lyg vasarnamis.

Menininko atminimo įamžinimo iniciatoriai bendravo ir su jo artimaisiais, nes reikėjo gauti jų sutikimą. Taip pat ir su jo buvusiais bendražygiais iš R. Tumino įkurto Vilniaus mažojo teatro. Iš ten režisieriaus kelias pasuko į Maskvą, už ką kai kurie „karšti“ patriotai šį iškilų menininką koneveikė. Tačiau, kai Rusija pradėjo žiaurų karą Ukrainoje, R. Tuminas paliko darbą Maskvoje ir grįžo į Lietuvą. Tiesa, joje nedaug laiko praleido, kadangi spektaklius statė kitose šalyse. Pasak D. Todeso, Rimas, dar net nesirgdamas sunkia onkologine liga, dažnai kalbėdavo apie laikinumą, mirtį. Jis norėjo Amžinybėn išeiti Lietuvoje. Tačiau, tai nutiko Italijoje, kur jis su Kinijos aktorių trupe repetavo Antono Čechovo „Vyšnių sodą“.

M. Jankausko kūrinys iš akmens, kaip skulptorius jį vadina, iš žemaitiško kūlio pastatytas Pelėdkojuose. Akmens viduje pavaizduoti laiptai. Šioje akmens skulptūroje nugulė R. Tumino žodžiai: „Mano požiūris neieškoti kaltųjų, nes jų nėra, ir neieškoti teisiųjų, nes jų irgi nėra, o ieškoti darnos, kaip gyventi, kad sulauktum Viešpaties šypsenos“. Kitoje skulptūros pusėje pateikta dar viena režisieriaus mintis: „Teatro negalima surasti, negalima jo pasisavinti, negalima prie jo prisirišti, jis yra neapčiuopiamas, jis yra paukščių taku skrendantis, ieškantis poilsio žemėje… Ir kai tik jį pasikvieti, randi, išvalai jam vietą žemėje, jis nusileidžia, gyvena ir čia pat miršta…“. Taip pat yra dar vienas užrašas, kuris liudija, jog čia 1952 m. sausio 20 d. gimė teatro režisierius, pedagogas Rimas Tuminas.

Paminklo pastatymo renginyje skulptorius M. Jankauskas kalbėjo: „Siautė pūga… gimė Rimas Tuminas. Toks pats užsispyręs kaip pūga, toks pat neramus kaip vėjas ir toks pats tylus, kai pasiekdavo savo. Užpustė viską – kelius, sodybas, net žmogaus mintį, jeigu ji nebuvo kietesnė už ledą, bet teatro ji neužpustė, nes, anot Rimo, „Teatro negalima surasti, negalima jo pasisavinti, negalima prie jo prisirišti, jis yra neapčiuopiamas, jis yra paukščių taku skrendantis, ieškantis poilsio žemėje… Ir kai tik jį pasikvieti, randi, išvalai jam vietą žemėje, jis nusileidžia, gyvena ir čia pat miršta.“ Tuminas tą suprato kaip niekas kitas.

Dabar jam čia statome skulptūrą, kad būtų atmintis ir tiems, kurie pažinojo, ir tiems, kurie tik girdėjo. Stovi laiptai, tie patys, kurie jo spektakliuose vedė ne tik į viršų, bet ir į dugną, nes teatras Tuminui buvo kaip gyvenimas – ne visada tiesus, ne visada aiškus, bet visada tikras. Jis neieškojo nei kaltųjų, nei teisiųjų – „nes jų nėra, o ieškoti darnos, kaip gyventi, kad sulauktum Viešpaties šypsenos“ (R. Tuminas). Tokia buvo jo pasaulio tvarka, tokia ir jo teatro esmė. Pats jis, kur bebūtų nuklydęs, į Vilnių, į Romą ar dar toliau, – vis tiek liko žemaitis. Kaip akmuo iš gimtųjų laukų, kaip tas pats sodybos ąžuolas, kuris po šimto metų dar ir dabar stovi, nes jį vėjai ir lietūs jau tiek nugludino, kad nebeįmanoma pajudinti. Jis tylėjo žemaitiškai pačiu savo buvimu – kietai, giliai ir su tyliu šypsniu, kurio iki galo niekas taip ir negalėjo suprasti.

Dabar Pelėdkojuose stovės ne tik skulptūra, bet ir ženklas, kad žmogus iš čia gali išeiti, bet kraštas iš žmogaus – niekada… Kas nors, sustojęs prie tų laiptų, gal ir pagalvos, kur jie veda. Gal pagalvos apie teatrą, o gal tiesiog pajus tą pačią pūgą, kuri prieš tiek metų užpustė viską, bet jo – ne“.

Kai į Palėdkojus nuvykome su Kelmėje gyvenančiu teatro režisieriumi Algimantu Armonu, jis apie šį paminklą sakė:

– Puiki skulptoriaus idėja. Aš ją suprantu kaip R. Tumino begalinį talentą, kurio dėka jis „pramušo“ teatro akmenį ir, tai padaręs, įžengė į kūrybos pasaulį. Teatras yra labai sudėtingas procesas. Laiptai man asocijuojasi su nuolatiniu menininko ėjimu į šį sudėtingą kūrybinį procesą bei bandymą ieškoti sprendimų, idėjų, atsakymų į pačius skaudžiausius, aktualiausius klausimus.

S. Maziliausko ir M. Jankausko nuotraukos