BIČIULIS

<Bronislavas KLIMAŠAUSKAS>

Mokiausi dešimtoje Pakražančio vidurinės mokyklos klasėje, kai mus, vyresniųjų klasių moksleivius, vieną saulėtą gegužės dieną pakvietė patalkininkauti kolūkiui sėjant kukurūzus. Prie panašių talkų buvome įpratę: nuo mažens rudenį rankomis raudavome ir statydavome į gubas linus, kasdavome bulves, net esame Trakšelių atkalnėje pjovę vandenyje mirkstančias avižas, o pavasarį rinkdavome nuo dirvų akmenis, pievose lygindavome kurmiarausius. Už tai kolūkis pavasarį ar vasarą atsilygindavo, duodamas mums brezentu dengtą arba visai nedengtą sunkvežimį ekskursijai į Palangą, Trakus, Vilnių ar prie Stelmužės ąžuolo. Bet kukurūzų dar niekada nebuvome sėję.

Tais 1958 metais Sovietų Sąjungoje, nuo Juodosios jūros iki Lediniuotojo vandenyno jau buvo įsibėgėjęs kukurūzų auginimo vajus. Šia, iš Centrinės ir Pietų Amerikos į Europą beveik prieš 500 metų atvežta, daug baltymų turinčia kultūra buvo susižavėjęs tuometinis Sovietų Sąjungos kompartijos vadas ir premjeras Nikita Chruščiovas, kai jis 1955 metais susitiko su pirmąkart Maskvoje viešėjusiu JAV fermerių milijonieriumi, žinomu kukurūzų auginimo specialistu Ramojumi Harstu. Stambus Ajovos valstijos fermeris augino hibridinių kukurūzų sėklas, be to, savo galvijus penėjo kukurūzų burbuolėmis ir jų atliekomis, o dirvos struktūrai gerinti kaip priešsėlio nenaudojo dobilų. Didžiuoju kukurūzininku pravardžiuojamam N. Chruščiovui kukurūzai pasirodė ta panacėja, kuri gali išgelbėti varganą Sovietų Sąjungos žemės ūkį ir net pavyti ir pralenkti JAV pagal žemės ūkio produktų gamybą, todėl iš Maskvos viena po kitos plaukė vis įsakmesnės direktyvos auginti kuo daugiau kukurūzų, nors atšiauresni sovietinės imperijos regionai tam visai netiko. Lietuvos klimatas irgi nebuvo idealus šiai kultūrai. O svarbiausia – buvo reikalaujama auginti kvadratiniu-lizdiniu būdu, kad kukurūzai nebūtų per tankūs ir kad neatsirastų per daug stiebų vadinamuosiuose lizduose.

Link Kražantės nubėgančiame lauke ne per toliausiai nuo mokyklos pirmiausiai traktorius specialiomis akėčiomis skersai išilgai išmarkiravo žemę, o linijų susikirtimuose mes, mokiniai, pagaliukais padarydavome duobutes ir į jas iš terbelių berdavome beicuotus kukurūzų grūdus. Buvo pageidauta į kiekvieną duobutę įberti ne daugiau kaip po du geltonus, plokščius sėklų žirnelius, bet argi galėjai taip tiksliai numatuoti? Kai kur jų įkrisdavo ir po penkis-šešis, atsižvelgiant į tai, kiek iš terbelės ištraukdavo ranka. Būrys pasklidusių mokinių palyginti greitai apsėjo lauką. Bet jau tos pačios dienos pavakarę, grįždami iš mokyklos į bendrabutį, pastebėjome būsimą pasėlį nugulusių varnų pulką, todėl kukurūzai sudygo reti, kai kurie kvadratai buvo visai tušti. Vasaros vidury teko lauką aparti ir sėti žiemkenčius.

O šiaip mūsų kartos jaunystė, norėjome to ar nenorėjome, buvo susieta su kukurūzais. Jie buvo vadinami „laukų karaliene“, jiems auginti buvo sudarinėjamos vadinamosios komjaunimo-jaunimo brigados, o už šios srities laimėjimus, stipriai pagražinus statistiką, buvo dalijami ne tik garbės raštai, bet ir ordinai bei medaliai. Viena tokios brigados vadovė iš Joniškio rajono net gavo socialistinio darbo didvyrės aukso žvaigždę. Bet širdyje daugelis žemdirbių, o ir ūkių vadovų iš tokio priverstinio kukurūzmečio šaipėsi, nes kukurūzams reikėjo skirti geriausias dirvas. „Laukų karalienę“ reikėjo susilosuoti, kai jų burbuolės pasiekdavo pieninę-vaškinę brandą, bet vėsesnę vasarą ar suvėlavus pasėti jos nesuspėdavo subręsti, dažnai kukurūzus pakąsdavo šalnos. Ir šnarėdavo tada iki pirmojo sniego apdžiūvę, pasiraičiusiais lapais „kukurūzynai“.

Pagaliau kaip galėjai bendrame darbe atskirti vyresnįjį žemdirbį nuo jaunesniojo, todėl tos jaunimo brigados dažnai būdavo tik formalios, tikrintojų akims apdumti. Prisimenu, Liolių kolūkio pakelėje, vienoje beržynėlio pusėje dirvą kukurūzams purena du sumitę traktorininkai, o kitoje – vos profesinėje mokykloje „iškepti“ mechanizatoriai. „Taip dirbame tik dėl šiandien žadančių atvažiuoti tikrintojų,- vos ne kikendamas į saują, prisipažino kolūkio pirmininkas. – Kai jie išvažiuos, abeji traktorininkai susijungs ir kartu kultivuos dirvą“.

1964 metais, N. Chruščiovą išvertus iš posto, priverstinė kukurūzų auginimo banga atlėgo. Nebeliko privalomųjų pasėlių planų, kolūkiai jų augino tiek, kiek jiems atrodė reikia. Ypač tiko kukurūzams Dubysos slėnių dirvos ties Burbaičiais, Maironiais, Laugaliu, nes jos pavasarį anksčiau pradžiūdavo, čia geriau laikėsi šiluma. O ją kukurūzai ypač mėgsta.

Augina kukurūzus kai kurie ūkininkai ir dabar, nes tai iš tiesų vertinga kultūra žaliajam pašarui ir silosui. Tik be direktyvų „iš viršaus“, tik ne kvadratiniu-lizdiniu būdu ir ne sėdami į pagaliukais padarytas duobutes…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Prieš tai buvęs įrašas
«
Sekantis įrašas
»
UAB ROSEBA