„Tas, kas nori mums blogo, padaro mus stipresniais“, – teigia Kelmės kultūros centro direktorius A. Arlauskas

Sausio 11 dieną kilo bene didžiausias šiame amžiuje gaisras Kelmės mieste – liepsna suniokojo neseniai atnaujintą kultūros centrą. Pradėtas ikiteisminis tyrimas. Ekspertai skaičiuoja gaisro nuostolius, aiškinasi, kokias konstrukcijas reikės keisti ir t.t. Tačiau kultūros gyvenimas sustoti negali. Kaip didžiausia rajono kultūros įstaiga planuoja organizuoti savo veiklą ekstremaliomis sąlygomis, ir kalbamės su Kelmės kultūros centro direktoriumi Arnu Arlausku.

– Jau nuo pirmos dienos po gaisro pradėjome su bendradarbiais mąstyti, ką toliau darysime, kaip organizuosime savo veiklą, – pokalbio pradžioje sakė A. Arlauskas. – Ačiū tiems, kurie su mumis solidarizavosi nelaimėje, siūlė materialinę ar kitą paramą. Jau dabar sąskaitoje yra 3 tūkst. eurų, kuriuos pervedė geros valios žmonės, nors to mes savo iniciatyva daryti ir neprašėme. Žinoma, žmonės nei nuo gaisro nuniokotos didžiosios salės, nei fojė savo lėšomis neatstatys. Materialinę paramą labai vertiname. Ji liudija ir moralinį palaikymą. Tai rodo ir miesto bendruomenės tam tikrą kultūros lygį, suvokimą, kad kultūros centras yra ne jame dirbančių žmonių, o bendruomenės nuosavybė. Žinoma, dar rūkstant dūmams, pats girdėjau, kaip kiti pradėjo ieškoti kaltų, o kai kas juos ir „surado“, kalbėjo apie kažkokią naują galimybę pinigams plauti. Tokios kalbos mus dar labiau mobilizavo. Dažnam sakau: tas, kas nori mums blogo, padaro mus stipresniais. Pirmiausia, dar prieš pradėdami mąstyti apie artimiausią ateitį, turime peržiūrėti kas liko po gaisro ir ką pirmiausia turėsime įsigyti. Trečios dienos po gaisro duomenimis, vien įrangos nuostoliai, preliminariais skaičiavimais, sudarė apie 400 tūkst. eurų. Į šią sumą neįskaičiuoti statybų dalies nuostoliai. Ši suma gali ir padidėti, ir sumažėti. Mūsų darbuotojai į namus išsinešė dalį aparatūros ir patys bandys žiūrėti, ką dar galime naudoti, o ko jau ne. Kai kurie kelmiškiai ar rajono gyventojai tuoj po gaisro teiravosi, kada galės susigrąžinti pinigus už pirktus bilietus į renginius, kuriuos atšaukėme. Prašau visų kantrybės, nes mes dar į kasą, kaip ir į keturis darbo kabinetus, kol kas dar įeiti negalime. Džiaugiamės, kad tiek kultūros centre, tiek bibliotekoje atnaujintas patalpų šildymas, elektros tiekimas.

– Nuo gaisro labiausiai nukentėjo didžioji salė ir fojė. Ar kitose erdvėse galima kalbėti apie veiklos atnaujinimą artimiausiu metu?

– Beveik nenukentėjo J. Liaudanskio parodų galerija, tradicinių amatų dirbtuvės, daugelio specialistų kabinetai. Manau, kad Mažojo teatro mažoji salė greit atvers duris. Labai svarbu, kad gaisras nesugadino stogo. Tokios bėdos išvengėme dėl to, kad buvo parinktos tinkamos stogo izoliacijos medžiagos. Tuo pačiu liko išsaugotos ir saulės energijos baterijos.

Dabar visi renginiai neribotam laikui nutraukti, išskyrus valstybinių švenčių minėjimus. Tiesa, dainininko Radži koncertas įvyko Kelmės profesinio rengimo salėje. Jau su šios mokymo įstaigos vadovais sutarėme, kad ten, kaip ir renovacijos metu, vyks komerciniai renginiai, į kuriuos susirenka daugiau žiūrovų. Dalis renginių vyks Kelmės krašto muziejuje. Mes rūpinamės ne tik kultūros vartotojais, bet ir jos kūrėjais, t.y. pas mus repetuojančiais meno mėgėjų kolektyvais. Dalis kolektyvų netrukus galės repetuoti kultūros centre. Savo pagalbą mūsų meno mėgėjams pasiūlė „Aukuro“ pagrindinė mokykla, kalbėsimės ir su kitomis ugdymo įstaigomis. Juk Kelmė pirmiausia – viena didelė bendruomenė, ir vieni kitiems turime padėti, vieni kitus suprasti. Buvo metas, kai ir kultūros centras suteikė galimybę jo patalpose mokytis J. Graičiūno gimnazijos mokiniams. Meno mėgėjų kolektyvai nesiruošia atsisakyti suplanuotų gastrolių, kelionių į konkursus, festivalius. Šie metai ypatingai svarbūs, nes vyks kolektyvų atranka į kitų metų Pasaulio lietuvių dainų šventę.

Tam, kad galėtume organizuoti veiklą, mums pradžioje reikia įsigyti nors minimaliausią būtiniausios įrangos paketą.

Šiaip mūsų kolektyvas jau moka dirbti ir pasiekti gerų rezultatų net ir sudėtingomis sąlygomis. Juk kultūros centro atnaujinimo darbai vyko dešimtmetį, bet ir tokiomis sąlygomis 2018 m. Kelmės kultūros centras buvo pripažintas geriausiu Lietuvoje, o po metų pelnėme ir geriausio tradicinių amatų centro nominaciją.

– Ką galite pasakyti apie galimybes organizuoti svarbiausią rajono metinę šventę „Kelmės ratas“ tradicinius Žemaičių etnokultūros kursus, vis didesnio populiarumo sulaukiančius festivalius „Vasaros spalvos“, „Erdvės“ ir kitus renginius?

– Kol kas dar nepradėjome analizuoti šių metų renginių tvarkaraščio. Dar ir rajono biudžetas (su A. Arlausku kalbėjomės sausio 23 d. – aut. pastaba) nepatvirtintas. Manau, kad „Kelmės ratas“ su gaisru ryšio beveik neturi. Užsienio delegacijų priėmimas ir anksčiau ne visada kultūros centre buvo organizuojamas. Tai buvo daroma ir savivaldybės salėje, ir Kelmės krašto muziejuje. Parodas, skirtos šiai šventei, bus galima eksponuoti J. Liaudanskio galerijoje, kiti šventės renginiai tradiciškai vyksta atvirose erdvėse. Šiandien dar net negaliu pasakyti, kur vyks Lietuvos valstybės atkūrimo ir Lietuvos Nepriklausomybė atkūrimo švenčių minėjimai.

Ateis diena, kai galėsime priimti ir norinčius koncertuoti šalyje žinomus atlikėjus. Tam naudosimės profesinio rengimo centro sale. Bet prieš tai šią salę reikės šiek tiek sutvarkyti. Kadangi Profesinio rengimo centro steigėja yra Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, mes turėsime mokėti nuomą. Koncertų, spektaklių organizatoriai viską derins su kultūros centro darbuotojais, o pastarieji jau bendraus su salės šeimininkais.

– Ar galima pamąstyti apie tai, kada bus suremontuotos nuo gaisro nukentėjusios patalpos ir kada vyks renginiai? Ar realu tikėtis valstybės paramos, kada neseniai kultūros centro atnaujinimu ji skyrė 4 mln. eurų?

– Yra prasmingas lietuviškas požiūris – pirmiausia pagalbos ranką ištiesti padegėliui. Kai vyko atnaujinimo darbai, tuomet prioritetai buvo teikiami  tiems kultūros paskirties pastatams, kuriuose veikė daugiau kaip viena įstaiga, ir esantiems avarinės būklės. Dabar mums galioja abu prioritetai. Priminsiu, kad šiame pastate be kultūros centro dar yra įsikūrusi Žemaitės viešoji biblioteka ir Mažasis teatras. Jei viskas sklandžiai vyks, tai per metus ar pusantrų turėtų būti išvalytos patalpos, įvertinta įvairių konstrukcijų būklė ir parengtas projektas. Kai buvo rengiamas projektas renovacijai, mūsų kolektyvo darbuotojai patys teikė pasiūlymus, kokios paskirties patalpų reikia atnaujintame pastate. Projektuotojai tuo buvo labai patenkinti, jų darbas palengvėjo. Ir dabar panašiai elgsimės. O vėliau jau daug kas priklausys ir nuo rajono valdžios, nes be jos dalyvavimo lėšų atstatymo darbams gauti nerealu. Tikiuosi, kad kas nuo šių metų balandžio mėnesio bus valdžioje, kontaktų su centrinės valdžios institucijomis nevengs. Jau dabar, kai šį mėnesį Vilniaus Rotušėje vyko „Auksinio Fenikso“ apdovanojimų šventė, tikėjausi, kad mūsų merui Ildefonsui Petkevičiui pavyks pabendrauti su Kultūros ministru Simonu Kairiu. Gaila, bet ministras į šią šventę neatvyko, o su viceministru tokius reikalus spręsti beprasmiška.

Kultūros centro renovacija vyko dešimtmetį, nors galėjome baigti gerokai anksčiau. Be to, tuomet reikėjo tvarkyti visą pastatą, o dabar reikia sutvarkyti tik didžiąją salę ir fojė.

S. Maziliausko nuotrauka