Tyrimą nutraukė, neatsakyti klausimai liko

Ona PETRAVIČIENĖ

Praėjusių metų lapkričio penkioliktąją amžinatilsį mamos Onos Čepauskienės pirmąsias mirties metines paminėjęs sūnus Gintautas atvirai sako, kad, būdamas eilinis Lietuvos pilietis, tiesos nesužinosi.

– Kai nieko kitiems negali duoti, tai ir mainais nieko negali gauti. Daug kas į akis man sakė, kad medikai blogai atliko savo darbą, bet kai reikėjo paliudyti – nėrė į krūmus. Tikėjausi teisme įrodyti, kad dėl tragiškos mamos mirties yra kalti Kelmės ligoninės medikai, bet, gavęs Šiaulių apygardos prokuratūros pranešimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, pasijutau vienišas ir mažas. Supratau, kokia yra visuomenė, kurioje vienas kitą dangsto,– su sielvartu ir pasipiktinimu kalbėjo daug metų Anglijoje dirbantis Gintautas Čepauskas.

Svetimas patvorys virto spąstais

Tiems, kas negirdėjo kokiomis aplinkybėmis 2013 metų lapkričio penkioliktąją mirė šalia Kelmės dvaro gyvenusi ilgametė buvusio paukštininkystės ūkio zootechnikė Ona Čepauskienė, priminsiu, kad lapkričio vienuoliktosios pusiaudienį pasijutusi prastai moteris pirma paskambino Vilniuje gyvenančiai seseriai Stasei, o po to išsikvietė Kelmės medikus. Kadangi abu Onos sūnūs tuo metu dirbo užsienyje, tai ir sesės sveikata pirmiausiai rūpinosi vilniškė. Atsižvelgdama į garbų jos amžių ir prastą sveikatą, Stasė tuokart paskambino Kelmės medikams, o išgirdusi, kad ligonei lašinami vaistai, prašė gydytojų Onos vienos neišleisti iš gydymo įstaigos ir palaikyti ligoninėje. Kuomet po kelių valandų Stasė pati pabandė susisiekti, Ona nebeatsiliepė. Išsigandusi sesė antrą kartą paskambino Kelmės medikams ir išgirdo, kad O. Čepauskienė jos pačios prašymu apie pusę keturių gydytojo Stasio Ratkūno, atvažiuojančio iš Kauno, buvo išleista namo. Tačiau nei tą, nei kitą dieną ligonė namuose nepasirodė. Į dingusios moters paieškas įsijungė ne tik O. Čepauskienės artimieji, bet ir policija, Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos darbuotojai, tačiau niekam nepasisekė užtikti moters pėdsakų. Praėjus keturioms paroms, lapkričio penkioliktosios pavakare Kelmės policija gavo pranešimą, kad Kelmėje prie vieno Vytauto Didžiojo gatvės namo tvoros rastas moters lavonas. Artimieji atpažino O. Čepauskienę. Pamenu, su kokia širdgėla tuoj po tragedijos apie velionę kalbėjo mirusiųjų pervežimo paslaugas teikiančios įmonės savininkas Ignas Maniokas:

– Nepažįstamoje vietoje, tarp tvoros ir didelės padangos įstrigusi nelaimingoji, matyt, iš paskutinių jėgų bandė išsivaduoti iš mirties gniaužtų, nes ne tik velionės pirštai, bet ir veidas buvo aplipęs žemėmis…

Onos Čepauskienės šermenyse tuokart sutikti abu velionės sūnūs nesulaikė ašarų ir dėl įvykusios tragedijos kaltino Kelmės medikus:

– Po insulto mama turėjo nemažai sveikatos problemų, todėl sunku patikėti, jog gydytojas nematė, jog pas jį atėjo ligota senutė. Kodėl jos negalėjo paguldyti į palatą, kurioje, mūsų žiniomis, buvo laisvų vietų, arba bent nusiųsti pas šeimos gydytoją? Kodėl reikėjo tenkinti aplinkoje sunkiai besiorientuojančios ligonės norus? Gal todėl, kad būtų mažiau rūpesčių arba kad pacientė į ligoninę atvyko tuščiomis rankomis?..

Netikėtos nelaimės sukrėsti, O. Čepauskienės vaikai tuoj po laidotuvių kreipėsi į advokatus, kad Lietuvos teisėsauga nuspręstų, ar prie jų mamos mirties neprisidėjo Kelmės medikų abejingumas. Vaikams ši mintis kilo po to, kai, ieškant dingusios moters, policijoje buvo peržiūrėta Kelmės ligoninės pateikta filmuota medžiaga. Iš jos artimieji tuokart sužinojo ne tik kaip velionė buvo apsirengusi, bet ir kaip išrašyta iš ligoninės vienui viena svirduliuodama išėjo iš palatos. Niekam nematant, niekam nepadedant, ilgokai ieškojo drabužių, o kai pagaliau apsirengė – keturioms paroms pradingo Kelmės mieste…

Žmogaus nėra, ir kaltų – nėra?

Trumpam iš Anglijos į Vaiguvą grįžęs ir redakcijon užsukęs Gintautas neslėpė nusivylimo, kad mamos mirties kaltininkų paieškas tenka nutraukti net nepradėjus teismo. Kai G. Čepauskas kreipėsi į Šiaulių apygardos prokuratūrą, ikiteisminį tyrimą dėl jo velionei mamai VšĮ Kelmės ligoninėje galimai netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, atliko dvi prokuratūros. Ligoninės gydytojų galimai nusikalstamą veiką tyrė Šiaulių prokurorai, o O. Čepauskienės dingimo iš ligoninės aplinkybes aiškinosi Pakruojo prokuratūra. Gintautas pasakojo, kad su juo telefonu kalbėjęs tenykštis prokuroras stebėjosi, kaip Kelmės medikai galėjo iš ligoninės paleisti pacientę, kuri iš gydymo įstaigos išėjo svirduliuodama… Tačiau praėjusių metų rudenį nukentėjęs gavo Šiaulių apygardos prokurorės Eglės Veliulienės pasirašytą pranešimą, jog „ikiteisminis tyrimas vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu yra nutrauktas, nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių“.

– Po karo drąsūs žmonės Lietuvoje buvo ištremti ir išžudyti, liko prisitaikėliai. Ir mano sutiktas policininkas patarė Kelmės medikus duoti į teismą, bylinėtis, nes ir jis esąs nuo jų nukentėjęs. Bet pats net savo pavardės pasakyti pabijojo… Tai ar verta toliau bylinėtis, kai net ir pažįstami žmonės pasako: nesikišiu?– abejojo Gintautas.

Netikėtai praradęs mamą sūnus supranta, kad, gyvenant tokioje visuomenėje, paprastam žmogui nelemta rasti tiesos. Juk nėra tokių metų, kad pro Kelmės ligoninės sienas neprasiveržtų nusivylusių žmonių aimanos. Deja, iki šiolei nė vienam nepasisekė laimėti prieš vieningą gydytojų klaną. Man vienai pirmųjų iš žurnalistų teko domėtis Onos Čepauskienės žūties aplinkybėmis. Prisipažinsiu, po pirmojo straipsnio sulaukiau audringos ir nekritiškos Kelmės gydytojų reakcijos, girdi, čia dirba aukštos moralės ir niekada neklystantys specialistai. Jie net girdėti nenorėjo, kad velionė O. Čepauskienė buvo ne pirmoji iš ligoninės į nežinią išėjusi auka: panašiomis aplinkybėmis 2005 metais iš Kelmės ligoninės išėjusio vyriškio taip ir nepavyko surasti, o dingusiojo paieška nutraukta dėl senaties…

Anksčiau prireikus gydytojų pagalbos paprastas pilietis nuvažiuodavo ne vieną dešimtį kilometrų, kad patektų pas kvalifikuotus medikus. Dabar viskas apvirto aukštyn kojomis. Vaikydamiesi didesnio uždarbio, gydytojai važinėjasi po rajonus ir siūlo savo paslaugas. Kai esi atvykėlis ir turi vietos vadovų palaikymą, gali būti tikras, kad ir įkritęs balon išbrisi sausas. Ir nors ne vienas rajono gyventojas atvirai piktinasi Kelmės ligoninėje įsidarbinusių gydytojų morale, etika ir neišmanymu, tačiau, kol gyvenama pagal taisyklę „ranka ranką mazgoja“, teisybės neras ne tik mamą palaidojęs Gintautas Čepauskas, bet ir kiti panašioje situacijoje atsidūrę kelmiškiai.