Vilniaus knygų mugėje pristatytos knygos apie Kražių skerdynes

Rašėme, kad 23-iojoje Vilniaus knygų mugėje buvo pristatyta 767 puslapių istorikų Dangiro Mačiulio ir Dariaus Staliūno knyga „Kražių skerdynės“ bei „1893 metų Kražių skerdynės. Senelių prisiminimai“. Kražių skerdynių amžininkų prisiminimus tarpukario metais užrašė Kražių klebono brolis Antanas Rimkus. Priminsime, kad jo iniciatyva tarpukario metais buvo įkurtas Kražių skerdynių muziejus, pradėtas leisti „Kražių aidų“ laikraštis. D. Mačiulis bei D. Staliūnas ir parengė leidybai A. Rimkaus užrašytus atsiminimus. Abi knygas išleido Lietuvos istorijos institutas. „Kražių skerdynės“ išleistos 300, o „1893 metų Kražių skerdynės. Senelių prisiminimai“ – 200 egzempliorių tiražu.

Vilniaus knygų mugėje vykusiame pristatyme be autorių kalbėjo ir Vilniaus universiteto profesorius, Bažnyčios istorijos tyrinėtojas Arūnas Streikus bei Lietuvos vyskupų konferencijos generalinis sekretorius kunigas Kęstutis Smilgevičius.

Mačiulio ir D. Staliūno įžvalgų klausiausi antrą kartą. Pirmą kartą šie Lietuvos istorijos instituto darbuotojai jas pateikė praėjusių metų lapkričio mėnesį Kražių M. K. Sarbievijaus kultūros centre, kai vyko Kražių skerdynių 119-ųjų metinių minėjimas. Apie tai plačiau rašėme praėjusių metu „Bičiulio“ laikraščio lapkričio 29 dienos numeryje, todėl šį kartą plačiau jau minėtų istorinių faktų nebekartosime. Priminsime, kad Kražių skerdynės įvyko 1893 metais lapkričio 23 dieną, o pagal tuomet galiojusį kalendorių – lapkričio 10 dieną.

Pristatymo pradžioje D. Staliūnas kalbėjo, kad visų šaltinių, kuriuose skelbiami vieni ar kiti faktai apie šį įvykį, surinkti tikriausiai nepavyko. Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad kai kurių pasakojimų patvirtinimui nepavyko rasti dokumentų. Tačiau, A. Streikaus nuomone, tai labiau nepagrįsta savikritika, nes egzistuoja labai nedidelė tikimybė, kad, jei ir būtų surasti nauji šaltiniai, jie bendro šio įvykio vaizdinio nepakoreguotų bei nepatikslintų išvadų.

Iš viso istorikai susipažino maždaug su penkiasdešimčia įvairių – nuo Kražiuose gyvenančio ilgamečio istorijos mokytojo ir muziejininko Edvardo Dirmeikio asmeninio iki Vatikano – archyvų. Pasak D. Mačiulio, kai kuriuose archyvuose apie Kražių skerdynes duomenų nepavyko rasti. Ypač istoriką stebina, kad apie Kražių skerdynes arba incidentą (šį žodį knygos autoriai ypač dažnai knygoje mini – aut. pastaba) nerado duomenų Latvijos archyvuose, nors XX amžiaus pradžioje net 80 procentų Latvijos katalikų kunigų sudarė lietuviai. Knygoje daug kur remiamasi ir iki šiol išleistų leidinių bei spaudoje pateiktais faktais. Daug kur cituojamos ir mūsų laikraščio publikacijos. Pirmiausia mūsų laikraščio straipsniais, informacijomis remiamasi, kai rašoma apie Kražių skerdynių atminties įamžinimą 1988–1993 metais. Cituojamos tais metais mūsų redakcijoje dirbusių Bronislovo Klimašausko, Nijolės Petrošiutės, dabartinės redaktorės Onos Jautakienės bei šių eilučių autoriaus publikacijos, taip pat D. Mačiulio interviu su mūsų redakcijos darbuotojais.

Knygos autoriai daug dėmesio skiria ir Kražių skerdynių atgarsiams užsienyje. O jų būta nuo JAV iki Japonijos. Tuo metu Vakarų Europoje jau veikė telegrafo agentūros, operatyviai skleidusios žinias. Knygos autorių teigimu, Kražių skerdynės buvo plačiausiai užsienyje nušviestas XIX amžiaus įvykis Lietuvoje. Ypač jis plačiai aprašytas Lenkijoje, ir tai suprantama, nes Lenkijoje buvo labai stipri viltis atkurti bendrą Lenkijos ir Lietuvos valstybę. Plačiai šis įvykis buvo nušviestas Vokietijoje, nes jau tuo metu jautėsi šios imperijos konfrontacija su carine Rusija. Beje, D. Staliūnas teigė, kad dera Kražių skerdynes rašyti kabutėse, nes jokie šaltiniai neliudija, kad tą dieną buvo aukų. Jų buvo, bet vėliau, kai žmonės mirė nuo žaizdų. Pasak istoriko, žodis „skerdynės“ į mūsų kalbos terminologiją atėjo iš anglų kabos.

Tiek autoriai, tiek kun. K. Smilgevičius išskyrė tris susiformavusius požiūrius į Kražių skerdynes: tautiškąjį, katalikiškąjį ir liberalųjį–kairuolišką arba socialistinį. Pasak kun. K. Smilgevičiaus, pastarojo požiūrio šalininkai yra linkę tuometinio Kražių krašto dvarininkus ir kunigus vertinti neigiamai. Tautinės koncepcijos šalininkai teigė, kad Kražių skerdynės – pirmiausia XIX amžiaus antrosios pusės tautinio atgimimo reiškinys. Katalikiškos koncepcijos atstovai teigė, kad Kražių įvykiai – pirmiausia bandymas ginti savo tikėjimą, savo bažnyčią.

Tiek „Kražių skerdynių“ knygos pristatyme, tiek pačioje knygoje daug dėmesio skirta katalikų dvasininkų vaidmeniui. Jis nevienareikšmiškas. Yra kritikuojančių tuometinius Kražių kunigus, kad jie norėjo paklusti carinės administracijos nurodymui uždaryti ir nugriauti mūrinę Kražių bažnyčią. Autorių teigimu, Kražių kunigai buvo priversti laviruoti, nes jie numatė, kokios pasekmės laukia parapijiečių, baiminosi didžiulio kraujo praliejimo, beprasmių aukų. Tačiau Kražių kunigai dar iki šio įvykio padėjo parapijiečiams rašyti prašymus carui, vidaus reikalų ministerijai, kad Kražių mūrinė bažnyčia nebūtų uždaryta. Priminsime, kad ši bažnyčia buvo uždaryta prabėgus nedaug laiko po skerdynių. vėliau kražiškiai kartu su kunigais vėl rašė peticijas carinės Rusijos administracijai, kad bažnyčia būtų atidaryta arba pastatyta nauja. Kražiškių pastangos nenuėjo veltui. Carinė valdžia palaipsniui turėjo priimti vis liberalesnius sprendimus. 1904 metais buvo panaikintas dėl lietuviškos spaudos draudimas. Nauji vėjai papūtė po Rusiją sukrėtusių 1905 m. revoliucinių įvykių. Po ilgokai trukusio remonto darbų, 1910 metais Kražių mūrinė bažnyčia buvo atšventinta ir vėl pradėjo veikti.

Mačiulis pastebėjo, kad nė vieno Kražių incidento amžininko prisiminimuose nėra neigiamų atsiliepimų apie tuometinius Kražių dvasininkus.

Knygos pradžioje įrašyti tokie žodžiai „Kolegoms, su kuriais kartu teko dirbti Kražių gatvėje“. A. Streikus ir paklausė D. Mačiulio, kas slypi po šiais žodžiais.

– Ne vieną dešimtmetį Kražių gatvėje buvo įsikūręs Istorijos institutas, kuris prieš porą metų persikėlė į Tilto gatvę. Iš karto viskas atrodė labai paprasta, kad Vilniuje yra Kražių gatvė. Tuo labiau, kad ji yra šalia buvusio Lukiškių kalėjimo, kuriame ir buvo kalinami Kražių incidento dalyviai. Maniau, kad tarpukario metais, kai Vilnius priklausė Lenkijai ir buvo pavadinta viena miesto gatvė Kražių vardu, nes tokia gatvė jau buvo Varšuvoje. Bet paaiškėjo, kad Kražių gatvė Vilniuje atsirado sovietmečiu. Kražių gatvės nebuvo tarpukario metais ir Kaune. Apkritai, tarpukario Lietuvoje Kražių skerdynių atminčiai lyg ir trūko dėmesio. Šį įvykį labiausiai savo veikloje atspindėjo organizacija Vilniaus kraštui vaduoti. Kražių skerdynės labiau buvo prisimintos 1933 metais, kai buvo minimos jų 40-osios metinės. Tuomet pačių kražiškių iniciatyva nutarta 1943 metais pastatyti šiam įvykiui paminklą. Tai būtų sutapę su Kražių skerdynių 50-mečio minėjimu. Tačiau tuo metu vyko antrasis pasaulinis karas, ir planas liko neįgyvendintas. Prie jo kražiškiai grįžo tik Atgimimo laikais – 1988 metais, kai Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyva Kražiuose suorganizuotas mitingas, skirtas šio įvykio 95-osioms metinėms paminėti.Jjame ir buvo nutarta Kražių skerdynių 100-mečiui pastatyti paminklą. Tai ir buvo padaryta 1993 metais, kai Lietuva vėl buvo nepriklausoma, – sakė D. Mačiulis.

Kai kurie šių knygų pristatymo dalyviai atkreipė dėmesį, kad iš „Kražių skerdynių“ turinio susidaro įspūdis, jog Rusijos imperijoje buvo perteklinis biurokratizmas. Tą liudija carinės valdžios institucijų begaliniai susirašinėjimai, smulkmeniški nurodymai dėl Kražių bažnyčios uždarymo. Kai kam susidarė įspūdis, jog šis carinio biurokratizmo kopija buvo perkelta į sovietmetį.

Atkreipsime dėmesį ir į tai, kad knygos autoriai išklausė įvairiausių nuomonių. Pavyzdžiui, knygoje cituojamas jau Atgimimo laikais kompartijos pirmuoju sekretoriumi dirbęs Zenonas Mačernius, mūsų rajono komunistų partkomo atsakingas darbuotojas Juozas Klimašauskas, paskutinis KGB Kelmės poskyrio viršininkas Gintautas Lapinskas ir kiti. Pastebėsime, kad sovietmečiu išleistuose leidiniuose, kuriuose minimos Kražių skerdynės, jos traktuojamos pirmiausia kaip liaudies kova prieš carinės valdžios priespaudą ir kritikuojamas arba nutylimas Bažnyčios vaidmuo šiuose įvykiuose.

„Kražių skerdynių“ knyga – solidžiausias šį įvykį analizuojantis leidinys. Tarpukariu tai bandė padaryti istorikas Petras Veblaitis, o praėjusio amžiaus pabaigoje – Istorijos instituto darbuotojas Leonas Mulevičius. Tačiau jis 1993 m. mirė. Jo kolegos išleido studiją apie Kražių skerdynes, kurioje patalpinti tik tie tekstai, kurie autoriaus jau buvo parengti spaudai.

Mikalajūnaitės nuotrauka