Ir kada žemelė bus nuo kraujo soti?

Antrą kartą gyvenime karo dvelksmą pajutau būdama toli nuo gimtųjų namų. Pirmą kartą tai nutiko 1991-ųjų rugpjūčio 19-22 dienomis, ir tai buvo rugpjūčio pučas. Tai – klaikus jausmas, kai nieko nežinai apie namus, apie toli likusią šeimą. Juk tuomet nebuvo nei mobiliųjų telefonų, nei interneto. To jausmo nepamiršiu iki savo dienų galo. O dabar vasario 24-oji, aš vėl labai toli nuo Europos. Tik šįkart siaubą keliančios ir kraują stingdančios žinios pasiekia iškart. Bet nuo to nė kiek ne lengviau…
Per anksti pasidžiaugėm
Su vyru dažnai pasidžiaugdavome, kad gimėme puikiu laiku, mūsų kartai buvo labai daug duota: matėme santvarkų griūtį, mūsų šalis pirmoji išėjo iš sovietinio lagerio, sveiki ir laimingi žengėme į kitą tūkstantmetį, o svarbiausia – kad esame pirmoji karta, savo amželį nugyvenusi be karo. Turint vyrą istoriką ir dar tremties vaiką, tokios temos buvo mūsų kasdienybė. Ir še tau boba devintinės… garsiai pasidžiaugėme akivaizdžiai per anksti… Karas atėjo iki pat mūsų durų. Dabar jau net nelabai mąstančiam, aišku, kad už Ukrainos – mes.
Šioje vietoje drįstu priminti tėtušį V. Landsbergį, raginusį stiprinti savo krašto gynybą, visąlaik kritiškai pasisakiusį apie Kremliaus politiką. Labai daug kas iš jo net akivaizdžiai tyčiojosi: girdi, „Lansbergį vėl rusai puola“… Net turėjom Vyriausybę, kurios krašto apsaugos ministras Juozas Olekas paskelbė, kad šauktinių nereikia, buvo pradėtas kariuomenės ardymas. O šiandien tautos patriarchas sako: „Dabar arba Putinas – pasaulį, arba pasaulis – Putiną. Trečio kelio nėra“. O gal jūs manot kitaip?
Karas?!!!
Žinia apie Ukrainoje prasidėjusį karą mane pasiekė vasario 24-ajai ritantis jau į naują dieną, kai vakare sugrįžome iš kalnų ir „pagavome“ interneto ryšį. (O ir laiko skirtumas nemažas.) Tą naktį visa mūsų grupė likome nemigę, vienas per kitą gaudėme naujienas ir jomis dalijomės tarpusavyje, mat ryšys trūkinėjo. O ryto metą su pirmaisiais saulės spinduliais mus nustebino vėliavų keitimo „ceremonija“ prie viešbučio. Kiekvienas keliaujantis žmogus žino, kad viešbučiai dažnai iškelia vėliavas tų valstybių, kurių gyventojų daugiausiai pas juos apsistoja. Savom akim matėme, kaip prie kaimyninio viešbučio buvo nuleidžiama Rusijos vėliava, o jos vietoje kilo Ukrainos. Prie mūsų viešbučio jokių vėliavų nebuvo, tačiau po tos nakties atsirado Ukrainos vėliava. Nuėjom iki vandenyno, o ir ten palei visą paplūdimį Ukrainos ir ES vėliavos plaikstosi…
Klausėme mus po Šri Lanką lydėjusio gido Saman, mokyto ir protingo vyro, iš kur toks palaikymas? Juk Ukraina taip toli nuo Indijos vandenyne skendinčios jų salos ir iki jų šis karas tikrai neateis. „Karas visada yra blogai, kur jis bevyktų. O jis pas mus ateis jau rytoj. Jau šiandien atėjo. Mūsų šalies pajamų labai didelę dalį sudaro turizmas. Užsidarė oro erdvės, nebeatskris turistai. Jei Europa dega, žmonėms ne iki poilsio. Karas yra labai blogai, ir mes visa širdimi su Ukraina“,- kalbėjo Saman su ašara balse.
Mėlynai geltona Šri Lanka
Šri Lanka (buvęs Ceilonas) yra labai žalia ir margai žydinti šalis, tačiau jos spalvų paletėje mažai mėlynos spalvos. Bet po vasario 24-osios ji „sužydėjo“ geltonai-mėlynai. Važiuodami per šalį matėme Ukrainos vėliavos spalvų juostomis apsuptus pastatus, būrelius žmonių, susirinkusių prie atskirų pastatų su Ukrainos vėliavomis. Neturėjome galimybės sužinoti, kas tai per pastatai, kokios ten institucijos ar kokio kapitalo įmonės įsikūrusios, tačiau žmonių palaikymas buvo akivaizdus.
Ypač gražiai „žydėjo“ sostinė Kolombas. Net oro uostas buvo pasipuošęs didžiule Ukrainos vėliava.
„Pasauli, stabdyk Putiną“
Kolombo oro uoste susipažinome su būreliu jaunų ukrainiečių. Juos atskirti nebuvo sunku, nes jų balti marškinėliai buvo aprašinėti flomasteriais: „Pasauli, stabdyk Putiną“, „Šlovė Ukrainai“, „Ukrainos kareiviai yra mūsų herojai“ ir pan. Vos jiems įžengus į laukiamąją salę, pasigirdo plojimai, šūksniai „Šlovė Ukrainai“… Vienas keleivių, turįs itin stiprų balsą, užplėšė hitu tapusį posmą: „Otec – Bandera,/ Ukraina – mat“. O juk keleiviai buvo įvairiausių tautybių. Kitas iki tol gal net nebuvo girdėjęs, kur ta Ukraina yra.
Kelionė iki Stambulo – per 11 valandų, o jie sėdėjo už mūsų per vieną eilę. Jaunučiai visai, mano anūkų metų. Įsikalbėjome. Jie buvo atvykę poilsiauti. Julija pasakojo: „Buvo labai anksti, kai paskambino mama ir pasakė, kad ji su mūsų vaikais yra metro. Klausiau, ką jie tame metro veikia ir kur tokį ankstyvą metą važiuos? Mama pasakė, kad jie čia slepiasi, o Kijevą bombarduoja.“ Paverkusi tęsė: „Sakykit, ar gali tokie dalykai dėtis 21-ajame amžiuje? Gal čia ir yra toji pasaulio pabaiga, apie kurią kažkokie pranašai kalbėjo?“ Julijos draugė Diana pripažino, kad ji iki šiol negali patikėti, kad tai tikrai vyksta, nors nuolat artimieji siunčia šiurpą keliančius vaizdus, kuriais abejoti nebegalima. Abi moterys savo mažamečius vaikus buvo palikusios seneliams ir dabar skubėjo pas juos. Tuo tarpu jų vyrai, nors ir virpančiais balsais, išgyveną dėl vaikų, sakėsi tučtuojau prisijungsią prie kovotojų. Neketino tik bunkeriuose su vaikais sėdėti ir moterys. Julija sakėsi iškart prisijungsianti prie medikų komandos ir padėsianti sužeistiesiems. „O aš gaminsiu Molotovo kokteilius ir darysiu viską, kas reikalinga. Ar jūs žinot, kad mūsų miestuose nebeliko „bomžų“? Jie dabar visi visur, kur tik įmanoma, net sąvartynuose, butelius renka „kokteiliams“ gaminti. Tokius kokteilius pilsto net invalidai, sėdį vežimėliuose, vyresniųjų klasių moksleiviai. Apie pramoninę „kokteilių“ gamybą vietoj alaus jau tikriausiai girdėjote“,- dalijosi ateities planais Diana. Visąlaik daugiau tylėjęs Volodymyras irgi tarstelėjo: „Turiu ginklą. Tėvo medžioklinį.“ Naujieji mano draugai dar nežinojo, kaip pasieks ugnyje skendintį Kijevą. Sakė, iš Stambulo bandysią skristi į Vieną, o iš ten – kaip nors pro kur nors.
Skridome „Turkich airlines“. Kai kurių stiuardesių rūbą taip pat puošė Ukrainos vėliavos spalvų juostelės. Apėmė jausmas, kad susivienijo visas pasaulis ir kol grįšime namo, nebeliks to prakeikto karo. Deja… Toje vietoje prisiminiau, kaip mes po savo Nepriklausomybės paskelbimo it gervės giedros laukėme, kad nors kas mus pripažintų, kad nors kas mus užtartų. Išdrįso tik mažytė Islandija, turinti gyventojų vos pusę Vilniaus. Ir jai mes iki šios dienos esame dėkingi, jos garbei gatves vadiname ir t.t. Mūsų atžvilgiu pasaulis ilgai tylėjo. Ir tegul niekas dabar nedrįsta sakyti, kad žodinė parama Ukrainai yra bereikšmė. Ji yra tiesiog milžiniška.
Atsisveikindami apsikabinome it artimiausi giminės. Dieve, gelbėk Ukrainą. Žinau, kad nuo šiol mes su jais bendrausime, pasikeitėme adresais, jie pažadėjo siųsti visą informaciją, kokią tik užfiksuos, vaizdo įrašus. Aš pažadėjau jais dalintis. Atsiuntė. Vietoj savo namo rado duobę, primėtytų žmonių kūno dalių. Kur septynių žmonių šeimos, jie dar nežinojo…
„Olia, aš – Lietuvoje“
Vilniaus oro uoste prie manęs priėjo labai pasimetęs gal kokių 50-ties metų vyriškis ir paprašė leisti pasinaudoti mano telefonu. Norįs pranešti žmonai, esančiai apšaudomame Charkove. Jis norįs ją nuraminti, kad jau esąs Lietuvoje. Prieš tai jis telefono paprašė jaunos merginos, bet ši nesureagavo. Manau, ne dėl pavydo, o tiesiog nesuprato rusų kalbos, nes ji irgi atlape turėjo Ukrainos vėliavos spalvų juosteles. Kadangi jis, kalbėdamas su žmona, stovėjo šalia manęs, tai ir nenorėdama girdėjau, kaip jis ją ramino, sakėsi, važiuosiąs pas kažką į Klaipėdą, paskui nusipirksiąs kortelę ir jai paskambinsiąs, tuomet daugiau papasakosiąs. Po to vyriškis man pasakojo, kad žinia apie karą jį pasivijo užsienyje, o dabar nebegalįs grįžti namo. Jo du sūnūs, kuriems 20 ir 18 metų, jau kariauja. „Man reikia kuo greičiau ten. Jūs įsivaizduojat, mano vaikai, kurie tik pradeda gyventi, jau tarp kulkų, o aš čia įstrigęs ir saugus. Noriu kuo greičiau būti šalia jų. Ir jei tam karui reikia mano šeimos aukos, tegul tai būsiu aš“,- šluostė ašarą, tarsi Likimas leistų rinktis, kuriam mirti už Tėvynę.
Žinot, ką dabar pagalvojau? Vienas milijardierius siūlo milijoną už Putino galvą. JAV senatorius irgi kažką panašaus užšnekėjo. Ką reiškia milijonas milijardieriui? Gal mes, Lietuvos žmonės sumeskim kokį 10 mln., ką beje, jau ir vienąkart padarėme? Vien pensininkai galėtume tiek surinkti, ar ne? Suprantu…. juokas pro ašaras…
Žemelei kraujo visai nereikia, gal pamiršote kas visai neseniai grobdavo prie malūno vaikus, kad jų krauju patepti savo pirmagimį. Sėdėdami neaišku kur bandote diskutuoti apie pasaulio įvykius,
apie planuojama Putino nužudymą, panašu į apsimyžusiu latrų grandiozinį planą.
Nėra nieko baisiau už užzombintą eilinį vartotoją. Amžina atilsi mokytoja Vagonienė sakydavo, „nieko nėra baisiau už kvailį su iniciatyva”.
O kas tuos vaikus grobdavo? Ir prie kokio malūno? Ir kur jau pats, proto bokšte, sėdi, kad taip viską žinai? Ar ne apsimyžęs latras būsi, vatnike apgailėtinas?
Gal ir vatnykas, nežinau ? Labai gerai pamenu, kai vaikystėje žvejodami prie Kražantės(prie užtvankos) ir matėme kaip dvi tamsios moterys tempė baltapūki vaiką į mašiną, o vakare tėvas pasakė, kad tai padarė žydai.
Na, gal ne latras, nes geriu tik per naujuosius ir Stalino gimtadienį. Nesu proto bokštas, bet gerai žinau Pitagoro teoremą, A.Punkare reliatyvumo teorija ir t.t.
Tikrai teisi ta tavo mokytoja- nieko nėra baisiau už kvailį su iniciatyva. Va toks tamstelė ir esi.
Kodėl numarinote gerb. mokytoją Vagonienę? Ji gyva, gyvena A.Mackevičiaus gatvėje. Ar ir kita faktologija Tamstos opuse tėra tiek teisinga?
Ačiū, Nijole, už pasidalinimą emocijomis: jautru ir įtaigu
Ačiū. Būna dienų, kai dūšia krūtinėje nebetelpa…