Kaip visagalį KGB išgąsdino Kelmės penktokas ir septintokai

Alvydas GEŠTAUTAS

Šios istorijos pradžia tokia. Berods prieš aštuonerius metus, eidamas į darbą, sutikau bendramokslį iš paralelinės klasės, dabar jau a.a. Joną Vaigauską. Užsimezgė pokalbis.

– Viršininke (taip Jonas dažniausia kreipdavosi į beveik kiekvieną sutiktąjį – aut. pastaba), pasakyk, kada mane reabilituos už tai, kad „žydų“ mokykloje (dabartinėje „Kražantės“ progimnazijoje) su draugais paskelbėme Lietuvos nepriklausomybę ir iškėlėme trispalvę? Tada mus tardė ir tie partiniai, kurie po 17 metų tapo vos ne pagrindiniais Sąjūdžio veikėjais (redakcijai pavardės žinomos – aut. pastaba)…

Kas jie – penki antitarybininkai?

Dabar grįžkime į šio pokalbio dingsties istoriją. 1971 metais nei su J. Vaigausku, nei su kitais jo bendraminčiais nebuvome pažįstami. Su Jonu Vaigausku, sovietinio saugumo antitarybinės jaunimo grupuotės lyderiu įvardijamu a.a. Kęstučiu Steponiu, taip pat su kitais jų draugais paaugliais susipažinau tik 1972-ųjų rudenį, kai, baigęs Elvyravos aštuonmetę, toliau mokslą tęsiau tuometinėje Kelmės vidurinėje mokykloje. K. Steponis, J. Vaigauskas į šią mokyklą (dabar J. Graičiūno gimnazija) atėjo mokytis iš „žydų“, t.y. tuometinės Kelmės aštuonmetės mokyklos.

Prisipažinsiu, tuomet apie bendramokslių K. Steponio ir J. Vaigausko antitarybinę veiklą nieko nežinojau nei aš, nei mūsų iš kaimo mokyklų suburta nauja devintokų klasė. Įdomu, kad su minėtais dviem „antitarybiniais elementais“ mokėsi ir profesorius, dabartinis Seimo narys, konservatorius-krikdemas Kęstutis Masiulis. Be K. Steponio ir J. Vaigausko šiai grupei priklausė jų bendraamžiai Vytautas Pluščiauskas, mokyklą pradėjęs lankyti Kelmės aštuonmetėje, bet vėliau su tėvais persikėlęs į Šiaulius, nelaimingo įvykio metu žuvęs Stasys Guščikas ir už minėtus vaikinus dviem metais jaunesnis penktokas Antanas Kančauskas. Šiuos penkis paauglius „socializmo priešais“ slaptoje pažymoje įvardino LSSR KGB Šiaulių miesto skyriaus viršininkas, papulkininkis P. Urbonavičius. Šis KGB veikėjas savo aukštesnei valdžiai pagal agentų (jų pavardės neskelbiamos ir tekste užtušuotos, jie galbūt prisipažino tarnavę žiauriausiai sovietinės prievartos organizacijai) pateiktą informaciją rašo:

„Įvardinti moksleiviai nėra nei komjaunuoliai, nei pionieriai. Jų tėvai – nepartiniai. Kompromituojančios medžiagos nė apie vieną iš jų nėra.

Dėl agento įslaptinimo minėtos grupės demaskavimas vyko naudojant tam tikrą legendą per Šiaulių ir Kelmės milicijos Vaikų kambarį.

Nustatyta, kad minėtą grupę 1971 metais balandžio mėnesį subūrė ir jai vadovauja Kęstutis Steponis.

Kaip aiškina Steponis ir kiti grupės nariai, ši grupė buvo nacionalinio charakterio ir turėjo pavadinimą „Nauja nepriklausoma Lietuva“. Steponis, pavyzdžiui, aiškino: „…Mes susitarėme sukurti slaptą organizaciją, kuri kovotų už Lietuvos laisvę, nes Lietuvoje daug komunistų, rusų ir gyvuoja tarybų valdžia…

„Aš maniau padaryti taip, kad Lietuvoje būtų tokia santvarka, kaip Amerikoje… Per televiziją žiūrėdamas kino apybraižas ir kitas laidas, susidariau nuomonę, kad Amerikoje gera gyventi, aš ten mačiau daug gražių mašinų, gerus kelius, gražius daugiaaukščius pastatus… ir nutariau kovoti už tokį gyvenimą, kaip Amerikoje…

Organizacijai negali priklausyti nei komjaunuoliai, nei pionieriai. Į organizaciją rinkau tuos mokinius, kurie neblogai mokosi ir lanko bažnyčią…“

Grupės dalyviai bandė išleisti ir platinti antitarybines proklamacijas, įsigyti ginklų. Proklamacijų gamybai turėjo pasidarę gumines spaudos formas.“ (Versta iš rusų kalbos).

Šis P. Urbonavičiaus raštas adresuotas KGB padalinio prie LSSR Ministrų tarybos papulkininkiui „draugui“ Ščensnovičiui. Dokumentas parašytas 1972 metais. Nurodytos mokinukų sekimo datos (1971.09.21-1971.10.02) ir kada saugumiečiai išvaikė jaunimo grupuotę. Tai buvo 1972-ųjų vasario 14-15 dienomis, t.y. Lietuvos valstybės atkūrimo 43-ųjų metinių išvakarėse.

Kaip Kelmės paaugliai „vertė“ tarybų valdžią

Internete, svetainėje „KGB veikla“ patalpintas ir specialusis pranešimas su žyma „Slaptai“ KGB padalinio Lietuvoje tuometiniam pirmininkui, generolui-majorui J. Petkevičiui. Šio slapto teksto autorius, jau minėtasis P. Urbonavičius dokumente rašo:

„Pagal agento X iš 5 KGB skyriaus prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos duomenis tapo aišku, kad Kelmės aštuonmetėje mokykloje veikia kažkoks mokinių būrelis, kurio tikslas „politinės lietuvių savimonės kėlimas“. Pagal agento X pranešimą buvo žinomas būrelio vadovas Steponis Kęstutis, aštuntos klasės mokinys, ir vienas dalyvis, vardu Vytautas, kuris 1971 metais iš Kelmės su tėvais persikėlė gyventi į Šiaulius. Priimtomis priemonėmis buvo nustatyta, kad tai Pluščiauskas Vytautas, 9-osios Šiaulių vidurinės mokyklos aštuntos klasės mokinys.

Su patikimų mokytojų ir mokinių pagalba buvo išaiškinti Steponio artimiausios aplinkos žmonės. Tai jo bendraklasiai Vaigauskas Jonas ir Guščikas Stasys. Patikimi asmenys stebėjo Steponį, Vaigauską ir Pluščiauską. Kad būtų rasta įrodymų apie jų grupę, apie galimą pasiruošimą antitarybinių proklamacijų platinimui, patogiu laiku buvo apieškomos jų rūbų kišenės, portfeliai, tačiau nieko nerasta. Mokytojai ir patikimi asmenys juos apibūdino kaip pažangius ir drausmingus mokinius.

Norint patikrinti agento X surinktus duomenis, vasario 14 dieną buvo leista milicijos Vaikų kambario inspektoriui pakalbėti su 9-osios Šiaulių vidurinės mokyklos aštuntos klasės mokiniu Pluščiausku, kuris mums papasakojo, kad 1971 metų pavasarį Kelmės aštuonmetės mokyklos mokiniai Steponis ir Vaigauskas jam pasiūlė įstoti į slaptą organizaciją, kuri turi kovoti už „laisvą“ Lietuvą, spausdinti ir platinti proklamacijas. Organizacijos veikloje be Steponio, Vaigausko, Guščiko, pasak Pluščiausko, taip pat dalyvavo Kelmės aštuonmetės mokyklos penktos klasės mokinys Kančauskas. Organizacija vadinosi „Nauja laisva Lietuva“ (NLL). Jos dalyviai turėjo „pažymėjimus“, taip pat paruošė vėliavos ir herbo eskizus. Vėliava eskize buvo žalia, o jos viduryje, baltame fone, pavaizduotas tamsios spalvos kryžius.

Pokalbio metu Pluščiauskas taip pat pasakė, kad namuose saugo laiškus, gautus iš Steponio ir Vaigausko. Mums pasiūlius, Pluščiauskas atnešė 17 laiškų, kuriuose rašoma apie jų grupės veiklą.

Pasinaudojus Pluščiausko parodymais, Kelmės milicijos Vaikų kambaryje buvo kalbėtasi su kitais grupės dalyviais. Pokalbio metu Guščikas, Vaigauskas ir Kančauskas patvirtino Puščiausko parodymus ir pareiškė, kad organizacijai vadovauja Steponis ir kad jo paveikti jie įstojo į organizaciją.

„Naujos laisvos Lietuvos“ vadovas Kęstutis Steponis pokalbio su operatyviniu darbuotoju metu sakė: „Mintis sukurti slaptą organizaciją kilo man. Pirmiausia nusprendžiau įkalbėti Vaigauską Joną. Su juo apie tai kalbėjau 1971 metų balandžio 19 dieną. Tą dieną galima vadinti organizacijos įkūrimo diena. Su juo susitarėme, kad organizacijai vadovausiu aš. Kadangi Lietuvoje gyvuoja tarybų valdžia, joje gyvena daug komunistų ir rusų, aš norėjau sukurti tokią organizaciją, kuri kovotų už laisvą Lietuvą. Norėjau Lietuvoje sukurti tokį gyvenimą, kaip Amerikoje. Kino žurnaluose, televizijos programose rodoma, kad Amerikoje yra daug gražių automobilių, asfaltuotų kelių, daugiaaukščių pastatų. Todėl aš nutariau, kad ten yra gera gyventi. Todėl nutariau sukurti organizaciją, kuri kovotų už tokį gyvenimą. Mano nuomone, organizacijos veikloje neturėtų dalyvauti komjaunuoliai ir pionieriai, o tik mokiniai, lankantys bažnyčią. Pirmiausia aš norėjau sukurti organizaciją, o paskui įsigyti ginklų. Norėjau organizacijos veiklą išplėsti ir ją plėtoti Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje ir kitose miestuose. Apie 1971 metų gegužę kartu su Vaigausku į organizaciją įkalbėjome stoti Pluščiauską, o vėliau Guščiką ir Kančauską. Organizacijos dalyviai turėjo pagaminti ir platinti antitarybinio turinio proklamacijas. Jų gamybai iš gumos pagaminau raides. Pagaminau 10 proklamacijų, tačiau jų neišplatinęs sunaikinau. Mano paruoštų proklamacijų turinys buvo maždaug toks: „Ponai, lietuviai, kovokite su rusais ir kitų tautybių žmonėmis. NNL vadas“.

„Organizacijos nariams siūlau patiems pasigaminti ir platinti proklamacijas, tačiau nežinau, ar jie tai darė, ar ne. Aš taip pat sugalvojau vėliavą ir herbą“.

Pokalbio pabaigoje Steponis pareiškė, kad įkurdamas organizaciją ir į jos veiklą įtraukdamas kitus mokinius bei planuodamas platinti antitarybines proklamacijas, jis suklydo, pasižadėjo daugiau to nebedaryti ir kaip kiti grupės dalyviai prašė apie jo elgesį nepranešti tėvams.

Grupės dalyviai operatyvininkui atidavė pagamintus 4 raidžių šablonus, NLL, herbo ir vėliavos eskizus ir grupės dalyvių „pažymėjimus“. Visi grupės dalyviai parašė pasiaiškinimus.“ (Versta iš rusų kalbos).

Liudininkų prisiminimai

Nuo Kelmės paauglių antisovietinio pamaištavimo prabėgo daugiau kaip keturi dešimtmečiai. Minėjome, mūsų žiniomis Amžinybėn iš „tarybinių paauglių – sovietinės santvarkos didžiųjų priešų“ iškeliavo trys. Rengdami publikaciją, išsiaiškinome, kad jauniausias grupės narys Antanas Kančauskas tebegyvena Kelmėje, o Vytautas Pluščiauskas dirbo policijoje ir gyvena Šiauliuose.

Nebėra šioje ašarų pakalnėje ir tuometinio Kelmės aštuonmetės mokyklos direktoriaus Jono Kančiausko. Po šios istorijos šis matematikos specialistas buvo „ištremtas“ į mūsų rajono „kurilus“ – vadovauti Vidsodžio aštuonmetei mokyklai. Oficiali „tremties“ priežastis buvo tokia – J. Kančiauskas susiejo gyvenimą su kita moterimi. Bet, kaip „Bičiuliui“ sakė dabar Kelmėje gyvenantis, o tais laikais tik pradėjęs dirbti rajono komunistų partkome Juozas Klimašauskas, a.a. J. Kančiausko iškeldinimo iš Kelmės pagrindinė priežastis buvo ne šeimos problemos, o K. Steponio, J. Vaigausko ir jų draugų veikla, nesuderinama su „tarybinio moksleivio“ elgesiu. Tarp gyvųjų nėra ir tų laikų rajono komunistų vadovo Jono Leinarto, gaudavusio pranešimus apie Kelmės „penketuko“ veiklą, ir tuometinio Švietimo skyriaus vedėjo Antano Pažarausko.

–  Kai pradėjai vardinti pavardes, prisiminiau šią istoriją. Žinai, visokių – tikrų ir kažkieno, pirmiausia – saugumiečių sufabrikuotų, „čp“ buvo daug. Kartą prieš vietinių tarybų rinkimus buvusio „Marytės“ (Marytės Melnikaitės – aut. pastaba) kolūkio daržinėje, kur buvo sukrautas drėgnas šienas, kilo gaisras. Rajono KGB vadas (tuomet garsus „liaudies priešų“ gaudytojas Vytautas Brauka) šį gaisrą pavadino tarybų valdžios priešų ekonomine diversija,- pasakoja J. Klimašauskas. – Man ne kartą 1971-1972 metais reikėjo lankytis Kelmės aštuonmetės mokykloje, kalbėtis su direktoriumi Jonu Kančiausku ir kt. Žinoma, tais laikais tokiuose įvykiuose partkomas buvo nevisagalis. Svarbiausius sprendimus priimdavo KGB. Iš sukauptų faktų, liudininkų prisiminimų, jų požiūrio galvon lenda keli dalykai. Tuometinis mokyklos direktorius J. Kančiauskas, žinoma, neskatino, bet galėjo toleruoti mokinukų veiklą. Antra, mokiniams įtakos galėjo turėti šeimos, giminės. Trečia, gal tai buvo šių laikų žvilgsniu žvelgiant jaunatviškų, romantiškų, žinoma, gerąja prasme, poelgių ieškojimas. Ketvirta, K. Steponis ir jo draugai galėjo turėti rėmėjų. Juk jie važinėdavo, turėjo atributiką ir t.t. Tokia veikla be išlaidų neįmanoma.

Pasak J. Klimašausko, tikrąją tiesą gali pasakyti tik šios grupės nariai. Jo teigimu, vargu, ar vien archyvuose pavyktų atskleisti tiesą.

– Tais laikais visose srityse egzistavo rezonansinių įvykių „glaistymo“ politika,- „Bičiuliui“ sakė J. Klimašauskas. – Šiuo konkrečiu atveju pirmiausia mokykla stengėsi viską užglaistyti, po to – vietinė partinė ir KGB valdžia, galiausiai – prieš Maskvą pavyzdingus ir klusnius vykdytojus vaizdavusi sovietinės Lietuvos valdžia.

J. Klimašauskas teigė, kad tais laikais mūsų rajonui pasisekė su partine valdžia. Tuomet, kai Kelmės aštuonmetėje mokykloje kilo antitarybinis „erzelis“, rajono komunistams vadovavo Jonas Leinartas. Šis žmogus rūpinosi gamyba, statybomis, o ideologija jam beveik nerūpėjo. J. Leinartas buvo laisvamanis.

– Bet tuometinis mūsų „šefas“ pripažino sąžinės laisvę – tikrąja šios sąvokos prasme,- prisimena J. Klimašauskas. – Mirdavo žmogus, kurio buvo nevalia tais laikais krikščioniškai laidoti. Bet artimieji norėdavo, kad velionis būtų palaidotas bent su vienu kitu krikščionišku akcentu. „Juozai, tau aiškinti nereikia. Pasiūlyk artimiesiems, kad po velionio pagalve padėtų kryželį“. Tai J. Leinarto žodžiai.

Daugiausia vertingos informacijos suteikė K. Steponio mama Janė, ir dabar gyvenanti Kelmėje, Dariaus ir Girėno gatvėje. Pasak mamos, a.a. Kęstutis, kurį mes, bendramoksliai, pirmiausia žinojome kaip gerą krepšininką, centro puolėją, buvo bažnyčios patarnautojas („klapčiukas“). Tik ne Kelmės, o Baisogalos.

– Mano brolis Juozas Tamašauskas buvo kunigas. Penkerius metus dirbo Kauno vyskupijos kancleriu,- sakė J. Steponienė. – Kai Vaclovo sveikata pablogėjo, jis pasiprašė vyskupo lengvesnės tarnystės Kristui. Vyskupas patenkino a.a. kunigo Vaclovo prašymą ir paskyrė jį Baisogalos parapijos klebonu. Dėdei Kęstutis patarnavo šv. Mišiose. Dažnai į pamaldas Baisogaloje nuvykdavome ir mes su a.a. vyru Vincu. Pamenu, a.a. Kęstutis renka aukas, o vietiniai žmonės šnibždasi: „Čia klierikas. Gal pas mus klebonaus.“  Matyt, baisogališkiai jį, vidurinės mokyklos mokinuką, dėl aukšto ūgio palaikė Kunigų seminarijos auklėtiniu… Mano brolis Vaclovas turėjo turtingą biblioteką. Joje buvo tarpukario laikais išleistos istorinės, religinės, grožinės literatūros knygos. Tikiu, kad sūnus paskaitydavo brolelio kunigo bibliotekoje buvusias knygas. Neliaupsinu Kęstučio. Mokykloje jis buvo vidutiniokas, tačiau labai norėjo būti kunigu. Bet brolis Vaclovas, Kauno vyskupas mūsų šeimai paaiškino: į Kunigų seminariją Kęstučio nepriims, kol neatliks karinės prievolės. Sūnus man pasakė: „Mama, geriau stosiu į Veterinarijos akademiją, bet rusų kariuomenėje netarnausiu. Jei joje tarnaučiau, būtų bėdos. Esu karšto būdo. Tuoj su kitų tautybių kariais, pripažįstančiais Tarybų sąjungą, susiriečiau“.

Tad K. Steponis įstojo į tuometinę Veterinarijos akademiją ir baigė zooinžinieriaus studijas. Deja, netrukus po studijų žuvo…

J. Steponienė prisimena, kad Kęstutis nebuvo nei spaliukas, nei pionierius, nei komjaunuolis:

– Sūnus švarko atlapo antroje pusėje įsisegdavo Lietuvos trispalvę. Mes su vyru jam sakydavome: „Būk atsargus. Žinai, kokie laikai. Lietuvą reikia mylėti pirmiausia širdimi, o ne simbolių demonstravimu“.

Pasak J. Steponienės, nei ji, nei vyras Vincas daug ko nežinojo, ką sūnus po pamokų veikė. Tik kaimynai perspėdavo, kad prižiūrėtų sūnų, nes pavojinga veikla užsiima. J. Steponienė prisimena:

– Partkominiai pūtė mums „šventą dvasią“. Liepė tramdyti sūnų. Supratome, kad jų toks darbas. Kartais pagalvodavome, gal gerai, kad partkome tokie žmonės dirba, o galėjo ten atsidurti ir kur kas piktesni, šventai tikėję komunizmu. Tik keista buvo, kai susikūrė Sąjūdis, po to atsikūrė Lietuva, staiga ne vienas partinis tapo patriotu, ėmė rėžti patriotiškas kalbas… Dabar į viską žiūriu normaliai. Ne mes, mirtingieji, vieni kitus teisime. Dievas įvertins mūsų gerus ir prastus darbus.

Kai a.a. Jonas Vaigauskas su draugais užsiėmė veikla, nesiderinančia su sovietiniu gyvenimo būdu, jo brolis Alfonsas, baigęs Kauno politechnikos institutą, netrukus padarė karjerą.

– Kai studijavau Kaune, rečiau grįždavau į Kelmę. Girdėjau, kad brolis su Steponiu kažką padarė „ne taip“,- prisimena A. Vaigauskas. – Žinoma, jo nepriėmė nei į pionierius, nei į komjaunuolius. Ir aš netgi ir spaliukas nebuvau. Bet į komunistus įstojau. Pasikvietė Jonas Leinartas ir paklausė: „Nori būti Linų fabriko direktoriumi?“. Atsakiau, kad noriu. Nieko nuostabaus. Visi kariai nori būti generolais. Juo norėjau būti ir aš. Kol partiniu tapau, berods, tris pareiškimus turėjau parašyti. Tada galvojau: kokia nesąmonė, kad gamybą su politika pradėjo maišyti. Bet šiandien tas pats, ir net sunkiau,- jei žmogus nori vieno ar kito posto, privalo blaškytis, nes partijų daug, ir nežino, kuri ilgiau valdys… Kuri valdo, prie tos ir šlietis reikia.

Šį bei tą prisimena ir K. Steponio, J. Vaigausko, S. Guščiko bendramoksliai. Buvęs policininkas, dabar vaidinantis Kelmės mažajame teatre Česlovas Brazinskas sakė:

– Niekas tuomet neaiškino, kas „žydų“ mokykloje vyksta. Matyt, bijojo, kad ir mes nesugalvotume valdžiai nepalankius raštelius platinti.

– Nedaug ir aš žinau,- sakė K. Steponio ir J. Vaigausko klasės draugas, profesorius, Seimo narys Kęstutis Masiulis. – Dabartiniu protu suvokiu, kad tuomet tokie išsišokimai buvo greitai užglaistomi. Aš K. Steponio organizacijoje nedalyvavau. Labiausiai įsiminė momentas, kai prie mokyklos, rodos, ant katilinės kamino suplevėsavo lietuviška trispalvė. Tiesa, mums, tuometiniams mokinukams, keistai atrodė, kad beveik kiekvienais mokslo metais mūsų klasė buvo išformuojama. Pamenu, kad nuo pirmos iki vienuoliktos klasės visą laiką mokiausi tik su dabar Kaune gyvenančiu Rimu Gudaičiu ir Česlovu Brazinsku.

Jau atkurtos Lietuvos metais K. Masiulis dirbo tuometinio Valstybės saugumo departamento vadovo Mečio Laurinkaus patarėju. Kai politiko K. Masiulio paklausėme, ar ir šiandien tautiniai saugumiečiai ieško „tautos priešų“ paauglių draugijose, provokuoja studentus pasakyti ką nors „negero“ apie Lietuvos politinius lyderius, mūsų kraštietis atsakė:

– Žmonių provokuoti nereikia. Jie turi konstitucinę teisę kritikuoti valdžią, o pastaroji – galimybę „atsišaudyti“. Saugumo departamentas turi rimtesnių rūpesčių, nei mokinių veikla. Bet kurios demokratinės valstybės saugumo institucijų pareiga – užtikrinti savo piliečių saugų gyvenimą, ginti juos nuo teroristų išpuolių, įvairių diversijų, mūsų nedraugų provokacijų. Kai valstybei net vaikų išdaigos tampa nacionaline grėsme, akivaizdu, kad jos egzistavimas bus neilgas ir greitai taps tik istorija.

Šiuo rašiniu baigėme ciklą apie 1971-1972 metais Kelmės aštuonmetėje mokykloje KGB vadintą antisovietinę jaunimo organizaciją bei jos veiklą. Kviečiame atsiliepti žmones, menančius šiuos įvykius ir galinčius suteikti mums papildomos informacijos.

KGB archyvų dokumentus iš rusų kalbos vertė Loreta Dirbanauskaitė
S. Maziliausko ir J. Steponienės archyvo nuotraukos