Nelengvos „piršlybos“

<Bronislavas KLIMAŠAUSKAS>

Norim to ar nenorim, bet turim pripažinti, kad 40 metų Lietuvos kaimas gyveno kolūkių sąlygomis. Tiesa, greta egzistavo ir valstybiniai, vadinamieji tarybiniai ūkiai, bet kolūkis, kaip teigė sovietiniai įstatymai, buvusi demokratiškesnė ūkininkavimo forma. Kolūkiečiai turėjo teisę patys rinkti ir brigadininką, ir pirmininką. Vos suvarius ūkininkus į kolūkius, pirmininkais dirbo vietiniai, mažiau raštingi, bet gerai visiems pažįstami kaimynai, o vėliau jau dominavo „importiniai“ kadrai, kuriuos parinkdavo rajono valdžia ir bet kuria kaina stengdavosi „įpiršti“ kolūkiečiams. Tos „piršlybos“ toli gražu nebuvo lengvos, juo labiau, kad bet kuri naujovė visada sunkiai priimama, o kaimo žmogus – ypač atsargus.

…1963-iųjų vasarą nutarta keisti Tytuvėnų pašonėje įsikūrusio „Artojo“ kolūkio pirmininką V. Nevedomskį. Į buvusį Pašakarnio dvarą, kuriame buvo kolūkio centras, kontora ir dar veikė pradinė mokykla, vieną rugpjūčio popietę buvo sukviesti balso teisę turintys kolūkio nariai iš visų palaukių ir pamiškių, iš Tytuvėnų pašonės. Susirinkimo prezidiume šalia kolūkio pirmininko sėdėjo svečiai – partijos rajono komiteto pirmasis sekretorius Petras Dūda ir su juo kartu atvažiavęs jaunas, akiniuotas, ką tik Žemės ūkio akademiją baigęs vaikinas. Pirmininkas, trumpai apžvelgęs gyvulininkystės ir prasidėjusios javapjūtės rūpesčius, pradėjo „sukti prie reikalo“ – guodėsi esąs pavargęs, ne visada susitvarkąs su keliamais uždaviniais ir paprašė atleisti iš pareigų. Susirinkusieji iškart sujudo ir pradėjo „tardyti“ pirmininką, kodėl jis išeinąs, ar tikrai – savo noru, o svarbiausia – kas jį pakeis… Pirmininkas, nesileisdamas į kalbas, kategoriškai nesutiko toliau dirbti. Pagaliau jį atleido. Tada žodžio paprašęs pirmasis sekretorius paaiškino, kad neblogų žemių turintis, šalia kurortinio miestelio ir jau veikiančios durpių gamybos įmonės esantis kolūkis nepanaudoja visų savo galimybių žemės ūkio produktų gamybai didinti ir pasiūlė nauju vadovu išsirinkti ką tik aukštuosius agronomijos mokslus baigusį Algį Niedvarą, trumpai jį pristatė. Salė suūžė lyg bičių avilys: „Mes jo nepažįstam!“ „Nereikia mums svetimo!“ „Rinkim savo agronomą!“ ir t.t. Kolūkiečių neįtikino nė droviai ištartas diplomuoto svečio žodis. Ir kai pirmininkaujantis pasiūlė vis dėl to balsuoti už kandidatą,- salė bemat ištuštėjo, visi pasklido po buvusio dvaro sodą. Išėjo į lauką ir svečiai. Stabtelėdamas ties kiekvienu būreliu, sekretorius agitavo ir įtikinėjo, kad su nauju mokytu agronomu ir kolūkis, ir kolūkiečių gerovė pakils, ragino tęsti susirinkimą. Šiek tiek aprimus aistroms, kolūkiečiai vėl po vieną, po kelis susirinko į salę. Bet vos iškilo vado rinkimų klausimas,- vėl visi išvirto į kiemą. Mėginant dar pakartoti rinkimų procedūrą, artojiečiai bambėdami, įsiaudrinę ir įpykę, pradėjo skirstytis…

Sekretorius čia pat apibarė kolūkį aptarnavusią partkomo instruktorę Teresę S. dėl nepakankamos agitacijos ir pasiūlė paprastesnę „piršlybų“ taktiką: artimiausiomis dienomis brigadų susirinkimuose išrinkti patikimus įgaliotinius, kurie kur kas lengviau priims naują pirmininką. Taip ir atsitiko, nors kolūkių įstatai teigė, kad pirmininką renka tik visuotinis narių susirinkimas. Kiek A. Niedvaras pakėlė „Artoją“,- šiandien sunku spręsti, tačiau vienu požiūriu jis pasižymėjo. Kadangi kolūkio pašonėje veikė durpynas, tai priesmėlio dirvas pradėta gausiai tręšti durpių mineralinėmis trąšomis ir auginti bulves, kurių derliai ėmė pranokti patyrusių „bulvininkų“ derlius. Panaudodamas durpes, A. Niedvaras darė įvairius bandymus, o vėliau, palikęs kolūkį, pasuko į mokslinę veiklą, išsikėlė į Kauną.

Įgaliotinių „kortos“ prireikė ne vien Pašakarnyje. Štai nedidelį, prie Kuprės miško prigludusį Žibuoklių kolūkį nutarus sujungti su kaimyniniu Lenino (vėliau – Butkiškės) kolūkiu, žibuokliškiai niekaip nenorėjo sutikti, kad naujam junginiui vadovautų griežtas, reiklus Lenino kolūkio pirmininkas. Ir Žibuoklėse, ir Butkiškėje bandė posėdžiauti abiejų ūkių atstovai, bet veltui. Galutinai Žibuoklių kolūkiečiai „kapituliavo“ neutralioje aikštėje – Kražiuose.