Kelmėje – Šiaulių regiono seniūnai

Lapkričio 29 d. Kelmės mažajame teatre vyko tradicinė Šiaulių regiono savivaldybių seniūnų sueiga, kuriai pirmininkavo Lietuvos savivaldybių seniūnų asociacijos (LSSA) viceprezidentas, kaimyninės Bubių seniūnijos seniūnas Vytautas Slabys, o sekretoriavo jo kolega Tytuvėnų apylinkių seniūnijos seniūnas Valdas Ivanauskas. Buvo ir gausus svečių būrys. Tai Seimo narys Kęstutis Vasilkevičius, LSSA prezidentas, kaimyninės Varnių seniūnijos seniūnas Rolandas Bružas, taip pat seniūnai iš Elektrėnų savivaldybės, Klaipėdos, Šilalės, Telšių, Jonavos, Utenos, Mažeikių ir kitų rajonų. Sueigoje dalyvavo ir Akmenės, Pakruojo, Joniškio, Radviliškio rajonų merai Vitalijus Mitrofanovas, Kęstutis Margis, Vitalijus Gailius, Vytautas Simelis. Buvo ir savivaldybių administracijos direktorių. Jų būryje ir kelmiškis, Šiaulių rajono savivaldybės administracijos direktorius Gipoldas Karklelis. Oficiali renginio dalis truko beveik tris valandas, iš kurių daugiau nei pusė laiko buvo skirta sveikinimams, apdovanojimams ir t.t. Sueigos pirmininkas V. Slabys kvietė prieš artėjančias šventes mažiau gilintis į problemas ir daugiau džiaugtis gražiais darbais. Dalykinius pranešimus skaitė mūsų rajono meras Ildefonsas Petkevičius, R. Bružas ir K. Vasilkevičius.

Vėliau merai ir administracijų direktoriai vyko į Edmundo Bracevičiaus ūkį Kelmės apylinkių seniūnijoje, o seniūnams buvo surengta ekskursija po Kelmės kultūros ir Sporto centrus bei miestą. Mūsų rajono seniūnų vadovu esantis Kražių seniūnijos seniūnas Rolandas Karčiauskas neformaliam bendravimui pakvietė į Kražių M. K. Sarbievijaus kultūros centrą.

Petkevičius pristatė rajoną

Darbinės sueigos dalis prasidėjo mero I. Petkevičiaus mūsų rajono pristatymu. Kelmės rajono savivaldybė pagal plotą (1705 kv. km) – viena didžiausių šalyje, todėl daug lėšų reikia infrastruktūrai: keliams, vandentiekio ir nuotekų, taip pat elektros energijos trasoms ir t.t. Meras pateikė rajono biudžeto lėšų panaudojimo analizę 2017–2021 m. Nerimą kelia, kad per šiuos metus net 7 proc. išaugo biudžeto išlaidos socialinei apsaugai. Beje, sueigos užkulisiuose buvo kalbama ir apie tai, kad pas mus labiau iš inercijos kalbama apie didelį nedarbą. Pastaruoju metu ši situacija ryškiai pagerėjo. Pavyzdžiui, spalio mėnesį mūsų rajone nedarbo lygis sudarė 8,5, o Vilniaus mieste – 8,4 proc.

Rajono vadovas pastebėjo, kad rajone yra 1190 km asfaltuotų kelių. Savivaldybė, o tiksliau seniūnijos, prižiūri 1954 km kelių. I. Petkevičius užtikrintai teigė, kad vietinius kelius seniūnijos prižiūri geriau nei krašto kelius Valstybės įmonė „Kelių priežiūra“.

Dabar viena opiausių problemų – centralizuoto vandentiekio ir nuotekų tinklų plėtimas. Tam reikia didelių investicijų, nes rajone yra daug gyvenviečių. Per pastarąjį penkmetį į vandentvarkos projektus bus investuota apie 11 mln. eurų. Šiuo požiūriu situacija pagerės Kelmėje, nes pradėta miesto valymo įrengimų plėtra. Rajono vadovas svečiams pristatė Kelmės kultūros centro modernizavimo, Tytuvėnų viešųjų erdvių sutvarkymo, „Aukuro“ pagrindinės mokyklos ir „Kražantės“ progimnazijos sporto salių sutvarkymo, Kelmės sporto centro pastatymo, daugiabučių namų atnaujinimo darbus ir t.t.

Savivalda lyg persiūtas ir suadytas švarkas

Taip ir kalbų sakytojai, ir sveikintojai apibūdino Vietos savivaldos įstatymą. Net ir Seimo nariai pripažįsta, kad šis įstatymas turbūt yra dažniausiai keistas teisės aktas. Lietuvos savivaldybių asociacijos direktorė Roma Žakaitienė kartą pasakė: „Jei jau taip dažnai adom tą vietos savivaldos švarką, tai nors tai darykim tos pačios spalvos siūlais…“

Kai buvo atkurta Lietuvos Respublika 1990–1995 m. Lietuvoje veikė dviejų lygių savivalda. Tai didžiųjų ir kurortinių miestų bei rajonų ir likusių miestų bei apylinkių savivaldybės. Buvusius miestų ir apylinkių vykdomųjų komitetų pirmininkus pakeitė merai ir viršaičiai. Nuo 1995 m. Lietuvoje gyvuoja vieno lygmens savivalda. Pavyzdžiui, iki 1995 m. Kelmėje, Tytuvėnuose bei devyniose kaimiškose apylinkėse buvo renkamos vietinės deputatų Tarybos, kurios rinkdavo savo pirmininką, o Tytuvėnuose ir Kelmėje skirdavo merus, apylinkėse – viršaičius. Nuo 1995 m. merijas ir apylinkes pakeitė seniūnijos ir buvo įsteigta seniūno pareigybė. Seniūnus iki 2000 m. pabaigos savo įgaliojimų laikotarpiui skirdavo merai, kaip politinio pasitikėjimo pareigūnus. Tuo metu Radviliškio rajonui vadovavęs V. Simelis sakė, jog tai buvo visai neblogas dalykas, nes meras galėjo suformuoti savo komandą. Ir tuo pačiu jausti didesnę atsakomybę prieš rinkėjus. Vėliau seniūnai į darbą buvo priimami konkurso keliu, po to tapo valstybės tarnautojais, o prieš keletą metų jiems įteisintos kadencijos. Pasak kalbėtojų, kai kurie Vietos savivaldos įstatymo straipsniai yra nekonkretūs ir kiekviena savivaldybė jį interpretuoja savaip. Ir seniūnijų funkcijos skirtingos. Vienose savivaldybėse seniūnai dirba tik administracinį darbą ir yra klasikiniai biurokratai, kitur – atlieka daug ūkinių funkcijų. Mūsų rajone pasirinktas labiau mišrus variantas. Nuo kitų metų balandžio 1 dienos įsigalios vėl nauji Vietos savivaldos įstatymo pakeitimai, kuriuose aibė neaiškumų. Jų yra ne tik su seniūnijų veikląasusijusių. Pavyzdžiui, dabar, jei meras nedirba, jį pavaduoja vicemeras. Nuo kitos kadencijos merą pavaduos… net du žmonės – vicemeras ir tarybos deleguotas politikas.

Nūdienos aktualijos

LSSA prezidentas R. Bružas kalbėjo, kad ši asociacija bendradarbiauja su įvairiomis respublikinėmis institucijomis. Ypač daug dalykinių susitikimų vyksta su Susisiekimo ministerijai pavaldžiomis įstaigomis, kadangi kelių tvarkymo problema aktuali visoje šalyje. Bendraujama ir su Seimo nariais, dirbančiais prie teisės aktų, susijusių su savivalda. Prezidentas pastebėjo, kad seniūnijos pasigenda glaudesnio bendradarbiavimo su savivaldybių politikais, taip pat jų ribotos galimybės dalyvauti tarptautiniuose projektuose. Beje, dar nepaminėjome dar vienos Vietos savivaldos įstatymo pataisos, pagal kurią, seniūnija gali būti ne tik savivaldybės administracijos teritorinis padalinys, bet ir biudžetinė įstaiga. Tačiau kažin ar pastarųjų Lietuvoje yra, nes biudžetinei įstaigai padidėtų biurokratizmo. Ji, kaip ir mokykla ar kultūros įstaiga, turėtų numatyti strateginiuose dokumentuose viziją, misiją, ilgalaikius, trumpalaikius tikslus, uždavinius, rengti aibę kitų dokumentų. Seimo narys K. Vasilkevičius palietė dar vieną Vietos savivaldos įstatymo pataisą, jau veikiančią keliolika metų, t.y. seniūnijų suskirstymą į seniūnaitijas ir seniūnaičio institucijos įsteigimą. Kol kas seniūnaičiai, dirbantys visuomeniniais pagrindais, nelabai pasiteisina, tik seniūnams atsirado papildomas darbo krūvis. Jie turi rengti paprastas ir išplėstines seniūnaičių sueigas, su jų pritarimu skirstyti lėšas. O kuomet prasideda pinigų dalybos, tuomet dažnai seniūnaičiai nepaiso seniūnijos interesų ir nori, kad vieni ar kiti darbai būtų atlikti jų atstovaujamoje teritorijoje. Seime jau vyko pagrindinių politinių partijų organizuota konferencija dėl seniūnaičių perspektyvos ir diskusijos bus pratęstos po savivaldos rinkimų. Seniūnaičiai dabar renkami tiesiogiai, tačiau kartais užtenka ir keliolikos žmonių, kad jis būtų išrinktas. Kai kuriose savivaldybėse seniūnaičiai tampa politikų patikėtiniai ir agitatoriai.

Pasak R. Bružo, dabartinės Vyriausybės bėda, kad ji nutarimus, susijusius su seniūno darbu, priima su jų atstovais net nebendravusi.

– Mūsų rajono seniūnai į savivaldybę po vieną nevaikšto, o ateina visa jų komanda su labais konkrečiais pasiūlymais. Sakoma, kai pinigų yra – daug proto darbams padaryti nereikia. Linkiu sėkmingų darbų ir tada kai pinigų trūksta, – sakė G. Karklelis.

Maziliausko nuotraukos