Kodėl palikau laikraštį „Kelmiškiams“?

Ona PETRAVIČIENĖ

Šių metų lapkričio mėnesį būtų buvę ketveri metai, kai dirbu laikraščio „Kelmiškiams“ korespondente, tačiau birželio dešimtąją užvėriau šio laikraščio redakcijos duris ir esu labai laiminga, grįžusi į buvusių bendradarbių būrį. Tačiau, ne kartą gavusi pagrįstus priekaištus iš ištikimų savo skaitytojų, tad noriu jų ne tik viešai atsiprašyti, bet ir paaiškinti, kokios priežastys privertė mane palikti laikraštį „Kelmiškiams“.

Nuo 2009 metų lapkričio antrosios iki 2014 metų liepos pirmosios dirbau su šio laikraščio įkūrėjais – Nerijumi Šarausku ir Algirdu Barančiuku. Buvo įdomu ir lengva. Iš jų gavau ir pirmąsias kompiuterinio raštingumo pamokas. Tačiau praėjusių metų birželio pabaigoje N. Šarauskas ir A. Barančiukas pranešė, kad palieka laikraštį, kurį nupirko rajono tarybos narys ūkininkas Albertas Brazas su dar keliais akcininkais. Naujasis laikraščio savininkas A. Brazas manęs asmeniškai prašė, kad aš ir toliau likčiau dirbti „Kelmiškiams“, sakė, jog jokių pasikeitimų nebus. Bet, nors Albertas buvo davęs žodį, kad investuos į tolesnę laikraščio leidybą, o pats visą darbą patikės naujai laikraščio redaktorei ir buvusiai bendrapartietei Janinai Skeberdienei, kuri net iš rajono tarybos narių pasitraukė, netrukus teko skaudžiai nusivilti. Alberto žadėtieji tūkstančiai taip ir nepasirodė tuščioje bendrovės kasoje, o vietoje padėkos sulaukdavome priekaištų. O vieną dieną redakcijos duris pravėrė jaunas augalotas vyriškis, prisistatęs naujuoju bendrovės direktorės pavaduotoju, ir redaktorės Janinos paklausė, kur jo darbo vieta. Mums drąsus ir savimi pasitikintis naujasis kolektyvo narys – Aidas Arbačiauskas – nesukėlė jokių teigiamų emocijų. Priešingai, kadangi jau tuokart atlyginimai vėlavo, supratome, kad dar vienas papildomas žmogus bendrovei nieko gero nežada. Dėl to J. Skeberdienė atvirai bandė kalbėtis su A. Brazu, tačiau jos žodžiai buvo kaip žirniai į sieną. Netrukus pamatėme, kad laikraščiui vadovauja ne bendrovės direktorė ir redaktorė Janina, o Alberto statytinis Aidas, apie kurio „raštingumą“ ir vadybinius „gabumus“ išgirdo visas rajonas. Nepakėlusi nuolatinės įtampos, netrukus ligoninėn atgulė redaktorė, o pasibaigus nedarbingumo lapeliui, J. Skeberdienė į darbą nebegrįžo, nes to pageidavo darbdaviai. Ateidama redaktoriauti Janina kartu atsivedė ir buvusį savo verslo partnerį Rolandą Kančauską, o šis Aidui tapo rakštis vienoje vietoje. Ir jaunai laikraščio redaktorei Monikai Žukauskaitei dažnai tekdavo įrodinėti, kad Rolandas raštingas ir tinkamai atlieka maketuotojo pareigas. Suprasdamas sunkią darbdavių finansinę padėtį, vyras atsisakė etato ir laikraštį toliau maketavo dirbdamas pagal verslo liudijimą, tačiau nuo rugsėjo mėnesio laikraštis „Kelmiškiams“ su Rolandu sutarties nebepratęsė.

Žinodama laikraščio finansinę padėtį ir matydama, kas jam vadovauja, gegužės pabaigoje parašiau pareiškimą dėl atleidimo iš darbo. Tačiau su juo teko keliauti pas notarę N. Barčauskienę, nes „gerai įstatymus žinantis“ bendrovės direktorius A. Arbačiauskas pareiškimo nepriėmė ir po juo nepasirašė.

Kai dažnas iš skaitytojų manęs klausia, kodėl palikau šį laikraštį, atsakau, kad pirmiausiai iki pensijos man liko nepilni šešeri metai, o net laki mano fantazija neįsivaizduoja, jog minėtasis leidinys tiek metų išgyvens. Išėjimui iš darbo vasaros pradžią pasirinkau todėl, kad, prasidėjus laikraščių prenumeratai, neapgaučiau savo skaitytojų. Negaliu dirbti bendrovėje, kuriai dėl įsiskolinimų „Vakarų spaustuvė“ bet kada gali nutraukti laikraščio „Kelmiškiams“ spausdinimą. Daug metų pažinojusi ūkininką Albertą Brazą, pradžioje dar tikėjau šio žmogaus padorumu, tačiau per paskutinį rajono tarybos posėdį šis politikas parodė savo tikrąjį veidą. Kuomet Socialinės paramos skyriaus vedėja Reda Každailienė pristatė projektą „Dėl finansinės paramos Jungtinėje Karalystėje mirusio Mariaus Averlingio palaikams parvežti į Lietuvą“, Albertas buvo vienintelis rajono tarybos narys, kuris balsuojant… susilaikė.

Pabaigai noriu pridurti: rajono tarybos narys A. Brazas ne kartą yra skundęsis dėl to, kad jam spauda skiria mažai dėmesio, o ypač „Bičiulis“, todėl ir nutariau papasakoti apie daugeliui mūsų pažįstamą ūkininką ir verslininką. Ar kitų žmonių negerbiantis politikas vertas rajono tarybos nario mandato, kitais metais turėtų pagalvoti jo rinkėjai.