Mūsų interviu. „Noriu kultūros pamato puoselėjimo ir tvirtumo“,– teigia Žemaitės viešosios bibliotekos direktorė R. Grišienė

<Alvydas GEŠTAUTAS>
Prasidėjo antrieji metai, kai Žemaitės viešąjai bibliotekai vadovauja Rita Grišienė. Ši biblioteka aptarnauja daugiau kaip aštuonis tūkstančius skaitytojų, ne vieną tūkstantį benaršančių internete, taip pat organizuoja įvairius literatūros renginius. Apie knygos, apskritai literatūros vietą mūsų gyvenime, bibliotekininkų rūpesčius, džiaugsmus, svajones ir kalbamės su Rita Grišiene.
– Papasakokite, kaip patekote į knygų pasaulį?
– Netikėtai ir netgi kurioziškai. Baigusi vidurinę mokyklą, Vilniaus universitete pradėjau studijuoti bibliotekininkystę. Bet šie mokslai nepatiko. Po metų nutraukiau studijas, grįžau į tėviškę. Sukūriau šeimą, buvau motinystės atostogose. Jos baigėsi, reikėjo dirbti. Buvo laisva vieta Pagryžuvio bibliotekoje. Ten pradėjau dirbti. Iš viso šioje bibliotekoje dirbau 13 metų. Kartą netgi Metų bibliotekininkės nominaciją pelniau.
Dirbdama Šiaulių universitete studijavau pradinių klasių pedagogiką. Mykolo Riomerio universitete baigiau Teisės ir vadybos magistro studijas. Laimėjau konkursą į Sodros Kelmės teritorinio skyriaus juristės pareigas. Teisininke dirbau ketverius metus. Kai buvo paskelbtas konkursas Žemaitės viešosios bibliotekos direktoriaus pareigoms užimti, ilgai galvojau, ar verta jame dalyvauti. Mintyse dėliojau pliusus ir minusus. Galiausiai ryžausi išbandyti jėgas. Manau, kad dirbu pagal specialybę. Juk vadovui ir teisės, ir vadybos žinios būtinos ir, ko gero, jos svarbiausios. Be to, praverčia Pagryžuvio bibliotekoje sukaupta praktinė patirtis.
– Šiandien daug kalbama, kad kultūros, švietimo, kitas viešąsias paslaugas teikiančios įstaigos būtų kuo arčiau žmonių. Ar skaitytojus tenkina dabartinis Jūsų vadovaujamos bibliotekos padalinių tinklo išdėstymas?
– Aš manau, kad jis yra arčiausiai žmogaus ir labiausiai tenkina jų interesus. Netgi labiau nei kultūros centrai, jų filialai. Mūsų biblioteka aptarnauja beveik viso rajono skaitytojus, išskyrus Kražių seniūniją, kurios knygų bei periodikos skaitytojus aptarnauja M. K. Sarbievijaus kultūros centras, nes jis yra daugiafunkcinis.
Mes turime daug nuotolinės veiklos vietų. Taip aš vadinu bibliotekos filialus, nes pastarosios sąvokos teisės aktuose nėra. Nieko blogo nematau, jei tuos „taškus“ vadinsime ir bibliotekomis, „pakrikštydami“ kaimo, kuriame jos yra, vardu. Taigi, turime trylika bibliotekų kaimuose, aštuonias – kaimo mokyklose bei Kelmės specialiojoje mokykloje. Prieš kiek laiko nuo mūsų atsiskyrė gimnazijų ir vidurinių mokyklų bibliotekos. Pašiaušėje ir Kolainiuose yra knygų išdavimo punktai. Rajono gyventojus aptarnauja 51 darbuotojas. Tiesa, etatų yra mažiau – 46,25. Anksčiau biblioteka turėjo ir 60 etatų. Tačiau, kai rajone gyventojų mažiau, mažinami ir mūsų etatai. Kolektyvas – moteriškas. Dirba tik vienas vyras Šedbaruose – Antanas Galbuogas.
Galime pasidžiaugti ir darbuotojų preofesionalumu. Aukštąjį universitetinį išsilavinimą turi devyni darbuotojai, iš jų trys – kultūrinį. Dar septyni baigė aukštuosius neuniversitetinius mokslus. Aukštesnįjį išsilavinimą turi 18 žmonių. Pernai 33 bibliotekininkai įvairiuose kursuose, seminaruose kėlė kvalifikaciją. Tobulėti būtina. Juk nūdienos biblioteka – ne tik knygų fondai, bet ir modernios informacinės prieigos.
– Bet net ir tobuliausio bibliotekininko darbo sėkmė priklauso nuo periodikos, knygų fondo, viešųjų interneto prieigų ir t.t. Kokia bibliotekos materialinė bazė?
– Dabar su periodikos leidiniais mūsų fonduose yra 20786 egzemplioriai už didesnę kaip 800 tūkst. litų sumą. Žinoma, sunkmetis palietė ir mus. Pernai iš Kultūros ministerijos gavome 2247 knygas ir elektroninius dokumentus, kurių piniginė vertė – 35888 litai. Vadinasi, ministerija vienam rajono gyventojui knygoms skyrė vieną litą. Be to, parengėme projektą „Lietuvių autoriai – vaikams“. Iš jo gavome 138 knygas bendrai 2490 litų sumai. Iš savivaldybės gavome 351 dokumentą, kurie įvertinti 7845 litais. Sulaukėme įvairios paramos, kurios dėka fondus papildėme 572 egzemplioriais, įvertintais 2376 Lt. Kai kas mums dovanojo 2476 knygas, kurias įvertinome 19 tūkst. litų. Per prezidentės Dalios Grybauskaitės kalėdinę akciją sulaukėme 138 knygų. Dabar dar skaičiuojame, kokia jų piniginė vertė. Sudėjus iš Kultūros ministerijos ir kitais būdais gautas knygas, elektroninius dokumentus ir nesigilinant į labai detalią aritmetiką, pernai vienam rajono gyventojui bibliotekos turtas padidėjo 1,4 Lt.Ar galima už tokią sumą nupirkti knygą? Nenupirksi netgi storesnio laikraščio.
– Užsiminėte apie spaudą. Ji dėl neapgalvotos mokesčių politikos, platintojų paslaugų įkainių pakėlimo gerokai pabrango. Ar biblioteka, jos padaliniai tai pajuto?
– Kelmėje užsakome visus svarbiausius dienraščius, kitus populiarius laikraščius, žurnalus. Bet dėl lėšų stygiaus „Lietuvos rytą“ užsakome tik Kelmėje. Kitur – „Respubliką“, nes ji yra pigesnė.
Rajone platinami trys vietiniai laikraščiai. Metams visiems padaliniams užsakėme tik „Bičiulį“. „Kelmės kraštą“ ir „Kelmiškiams“ – ketvirčiui, nes dar nežinome savo šių metų biudžeto. Kai periodika pabrango, ją bibliotekose skaitančių gerokai pagausėjo.
– Rajone gyventojų nuolat mažėja. Ar tai jaučiate?
– Kažkiek. Pernai turėjome 8063 skaitytojus, t.y. 2 proc. mažiau nei užpernai. Bet lankytojų (o jie nebūtinai turi būti skaitytojai, o į biblioteką užsuka informacijos, dalyvauti renginyje ir t.t.) išaugo net 21 proc. Iš viso pernai mūsų darbuotojai išdavė 237083 egzempliorius.
Išaugo ir besinaudojančių internetu žmonių skaičius. Tiesa, nežymiai – 0,1 proc. Bet naudojimasis juo padidėjo 31 proc. Tai reiškia, kad tie patys žmonės dažniau naudojasi internetu. Tai rodo, kad gyventojai labiau pamėgo elektronines paslaugas, jie buvo mokomi naudotis internetu, teikti duomenis Mokesčių inspekcijai ir t.t.
– Vis dažniau žmonės raginami bibliotekose mokėti mokesčius. Negi biblioteka kuo toliau, tuo daugiau tols nuo kultūrinės įstaigos ir artės prie socialinės įmonės statuso?
– Mes jokių mokesčių fiziniu pavidalu nerenkame ir, žinoma, už tokią paslaugą neprašome priemokos. Taip, bibliotekos lankytojai gali mokėti mokesčius. Bet tik internetu. O jo paslaugos kasmet plečiasi. Apskritai, pernai mes uždirbome tik 3600 litų specialiųjų lėšų. Tai kuklios pajamos už kopijavimo ir kitas nebrangias paslaugas.
Kita vertus, biblioteka nesikrato socialinių funkcijų. Nors galimybės – ribotos, bet kai kur mūsų patalpos tapo šiltesnės, pakeitėme langus, duris. Tad žmonės pas mus bendrauja. Pavyzdžiui, vaikas namuose vienas prie interneto, o čia pasišneka, padiskutuoja su bendraamžiais. Ypač jaunimas pamėgo Vaikų skyriuje esantį bendravimui skirtą suolelį, vadinamą „baze“.
Mūsų paslaugomis naudojasi studentai, moksleiviai. Tačiau mūsų tapatinti su kultūros centrais nederėtų. Mes pramogų neorganizuojame. Mūsų tikslas – žmones aptarnauti literatūra, supažindinti su jos kūrėjais, sudaryti sąlygas skaityti spaudą, „neršti“ internete.
– Rajone yra daug literatūrinių renginių: Žemaitės, Reginos Biržinytės premijų įteikimas, Poezijos pavasarėlis, „Medeinei pašaukus“, „Prozos aruodai“, tradiciniai literatūriniai renginiai Pagryžuvyje, Šedbaruose, mokyklose ir kitur. Koks Jūsų požiūris į tokius renginius? Sutikite, juose dalyvauja daugiausia rajono kūrėjai. Ar visi jie gali pasirodyti viešuose renginiuose? Gal kitas savo kūrybą gali skaityti tik draugams ar privačiame pobūvyje?
– Mūsų rajonas literatūriniu požiūriu – specifinis. Šie renginiai turi savo klausytoją, žiūrovą, vadinasi, yra reikalingi, daliai bendruomenės atrodo gražūs, prasmingi. Žinoma, yra tokių, kurie literatų susibūrimuose nedalyvauja ir yra prieš juos kategoriškai nusiteikę.
Kita vertus, kiekvienas renginys – tiek „Poezijos pavasarėlis“, tiek literatūrinės vasaros palydos Pagryžuvyje, tiek poezijos šventė Šedbaruose bei kitur yra unikalūs, turi savo veidą, tradicijas.
– Bet gal tokiems renginiams reikėtų atrankos, kviesti geriausius savo krašto kūrėjus, o ne visus, kas tik sugalvoja kurti eiles, apsakymus, netgi pseudoromanus?
– Bet tokiam įvertinimui reikia ekspertų. Ar jų pakankamai turime?
– Žemaitės literatūrinę premiją rajono savivaldybė nusprendė teikti kas antrus metus, nes per vienerius Lietuvos rašytojai nesukuria daug kūrinių, atitinkančių šio apdovanojimo nuostatų. Gal ir Reginos Biržinytės premiją nereikėtų skirti kasmet? Juk pasitaikė kuriozų, kai dėl jos nebuvo konkurencijos, t.y. per metus tik vienas rajono literatas išleisdavo knygą ir tapdavo laureatu.
– Ne aš sprendžiu tokius dalykus. Pati galėčiau palinkėti didesnio rajono kūrėjų produktyvumo, juos padrąsinti, jog mūsų krašto autoriai parodytų kūryboje didesnę iniciatyvą. Gal toks pasyvumas atsirado ir dėl pasunkėjusių gyvenimo sąlygų? O jos gali turėti neigiamos įtakos ne tik leidybai, bet ir įkvėpimui.
– 1970 metais rajone paskutinį kartą į rajoną buvo atskridusi Poezijos pavasario paukštė. Tuo tarpu kaimyninį Tauragės rajoną ji aplanko kasmet. Kodėl mes vengiame pakviesti iškilius meninio žodžio meistrus?
– Viena, visur savos tradicijos – vieni organizuoja Poezijos pavasarį, mes – Poezijos pavasarėlį. O rimtų kūrėjų sulaukėme. Gruodžio mėnesį klausėmės Rašytojų sąjungos narių iš Aukštaitijos ir Žemaitijos kūrybos, literatūrinėse vasaros palydose, kurios vyko Pagryžuvy, dalyvavo trys Lietuvos rašytojų sąjungos nariai ir t.t. Antra, Poezijos pavasariui reikia lėšų. Rajone jos pirmiausia skiriamos įvairiems festivaliams, plenerams. Jei norime ką keisti, turime peržiūrėti kultūros gyvenimo prioritetus.
– Kiekvienas vadovas turi savo veiklos tikslą. Kokį turite Jūs?
– Noriu kultūrinio pamato puoselėjimo ir tvirtumo. Dabar analizuojame pernykštę veiklą, o po to žiūrėsime, kaip galima siekti šio tikslo.