Šviečiant žibintams – apie šviesos žiburėlį. Taip popietėje Žalpiuose paminėtas bibliotekos 60–metis

<Bronislavas KLIMAŠAUSKAS>

Pakražančio kultūros centro vokalinei moterų grupei dainuojant apie obuolėlius ir jūros ilgesį, visiems susirinkusiems padalinama po obuolį su lapelyje užrašytu garsaus autoriaus aforizmu apie knygą, uždegami ant stalelio padėti žibintai. Taip praėjusį penktadienį Žalpių muziejuje prasidėjo popietė, skirta Žalpių kaimo bibliotekos įkūrimo 60–mečiui.

Bibliotekos užuomazga galima laikyti maždaug prieš šimtmetį būsimojo Steigiamojo seimo nario K. Ralio, J. Norkaus ir J. Verygos Žalpiuose įsteigtas knygynėlis. Parsisiųsdinus iš Vilniaus knygų, mėginta jas parduoti arba nuomoti, bet daugelis kaimo žmonių dar nemokėjo skaityti nė rašyti, todėl kilnūs sumanymai žlugo. Tik 1952 m. špitolėje pradėjo veikti biblioteka, kurios istoriją, pailiustruodama skaidrėmis, perbėgo dabartinė bibliotekininkė, kaimo bendruomenės pirmininkė A. Žalandauskienė. Ji prisiminė pirmuosius bibliotekininkus K. Jonutį, Br. Verygą, L. Vaitkevičių, A. Dumšaitę–Jakavičienę, G. Geštautaitę–Andriuškienę bei kitus, vardino nūdienos masinius renginius, aktyviausius skaitytojus bei talkininkus, džiaugėsi šiltomis, jaukiomis patalpomis, kuriose veikia internetinės prieigos taškas, sukaupta apie 5 tūkstančiai knygų. Tiesa, dėl lėšų stokos dabar naujų per metus tegaunama po 100–140. Kaip rodo statistika, 1968 m. žalpiškė biblioteka turėjo daugiau kaip 400 skaitytojų. Pastaraisiais dešimtmečiais kaime ženkliai sumažėjus gyventojų, šiuo metu bibliotekos knygas skaito 170 žmonių, iš jų 40 – vaikai. A. Žalandauskienė nominacijas „Už ištikimybę knygai“ įteikė D. Kavaliauskienei, D. Motienei ir J. Mickienei. Nominacija „Ištvermingiausia bibliotekininkė“ atiteko ilgiausiai – 24 metus šį darbą Žalpiuose dirbusiai V. Jonutienei, „Nė dienos – be bibliotekos“ – D. Baškienei, „Nė dienos – be kompiuterio“ – D. Kavaliauskaitei.

1971–1977 metų bibliotekos vedėja J. Globytė–Mickienė, beje, popietėje pristačiusi pirmąją savo mezginių ir siuvinėtų paveikslų parodą, prisipažino, kad į biblioteką atėjusi dirbti pirmiausia todėl, jog norėjusi iki soties prisiskaityti knygų, nors pieninėje įsikūrusios patalpos buvo ne kokios, o stalas – „prieštvaninis“. Ji teigė tikinti, kad naujos informacinės technologijos niekada neužgoš skaitymo malonumo. Šaltomis patalpomis guodėsi iš J. Mickienės biblioteką perėmusi V. Jakavičiutė–Jonutienė, bet džiaugėsi aktyviais tuometiniais jaunaisiais skaitytojais, kurie ir dabar sutikę ją pasveikina kaip vedėją. Iš Žalpių apylinkių kilęs šių eilučių autorius, priminęs, kad, panaikinus pradžios mokyklą, biblioteka liko vienu iš dviejų (be bažnyčios) šviesos žiburėliu Žalpiuose, linkėjo pabaigti surinkti jos istoriją, nuogąstavo dėl visuomenėje įsigalinčio vartotojiškumo, dvasinio ribotumo, pinigų kulto. „Kultūrą dabar kai kas siekia paversti rinkos preke, o reikėtų, kad per ją būtų puoselėjami norimi dvasios idealai“,– sakė rajono Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotojas A. Krutkevičius, paskelbęs, kad šio skyriaus padėkos raštu apdovanota jau antrąjį dešimtmetį bibliotekoje dirbanti A. Žalandauskienė. Kelmės Žemaitės viešosios bibliotekos direktorė R. Grišienė, pasidžiaugusi gražia Žalpių kultūrine bendruomene ir priminusi, kad bibliotekoje stovintys kompiuteriai bei veikiantis internetas atveria naujų galimybių pabendrauti su užsienin išvažiavusiais kraštiečiais, padėkos raštus įteikė uoliausiems bibliotekos rėmėjams – Pakražančio seniūnui A. Sakalauskui ir žemės ūkio bendrovės „Kerkasiai“ vadovui I. Petkevičiui, kurie savo ruožtu jubiliejaus proga biblioteką pamalonino čekiais naujoms knygoms įsigyti.

Popietės pabaigoje nuskambėjo jau savotišku žalpiškių himnu virstanti daina „Po Žalpių ąžuolais“.