Kražių grafystė ir jos valdytojai

Egidijus ŪKSAS
Kelmės J. Graičiūno gimnazijos vyresnysis istorijos mokytojas

Nuo XV a. pradžios Lietuvos didžiojo kunigaikščio vietininkais Žemaitijoje tapo didikų Kęsgailų giminės atstovai. Iš valdovo skiriamų vietininkų jie palaipsniui perėmė Žemaitijos seniūno pareigas, taip įgydami šiame krašte didžiulę politinę galią. Negana to, Kęsgailoms pavyko seniūno valdžią sėkmingai perduoti savo palikuonims ir tai paversti politine tradicija, garantavusia dar dviem Kęsgailų kartoms Žemaitijos seniūno postą (iki 1532 m.). Sutelkta valdžia leido didinti giminės ekonominę galią – naudodamiesi tuo, kad valdovas vis dažniau gyveno Lenkijoje, o jo žemės Žemaitijoje ne visur buvo aiškiai apibrėžtos, Kęsgailos savinosi arba „niekieno“ žemes (ypač Žemaitijos šiaurės vakarų pasienyje), arba „niekieno“ valstiečių duokles ir prievoles. Didžiausios Kęsgailų valdos buvo sukauptos apie Kražių ir Platelių pilis. Kražiai buvo giminės administracinis ir reprezentacinis centras – čia vykdavo Kęsgailų ir Žemaitijos bajorų susirinkimai bei teismai. Iš Platelių pilies ežero salos buvo administruojamos valdos Gargždų, Kretingos ir Palangos apylinkėse, bei girios ir medžioklės plotai į šiaurę prie sienos su Livonija (dabartinė Latvija). Didžiausią įtaką ir galią Kęsgailos demonstravo XVI a. pirmoje pusėje – Jono Kęsgailaičio sūnus Stanislovas Kęsgailaitis (1451-1527) dar labiau išplėtojo tėvo „užkariavimus“ ir tuo metu buvo bene turtingiausias LDK didikas. Kalbininkas Z. Zinkevičius teigia, kad aptardami reikalus Vilniaus vaivada Mykolas Radvila, Trakų vaivada Petras Mangirdaitis ir Žemaitijos seniūnas Stanislovas Kęsgaila „tarp savęs jie veikiausiai šnekėjosi lietuviškai, gal kiek sunkiau buvo galima suprasti žemaitį, bet ir su šiuo, šnekėjusiu vis dėlto ta pačia kalba, reikia manyti, susikalbėdavo“. Stanislovas Kęsgaila valdė ne tik didžiulius turtus, kurių tik trečdalis buvo Žemaitijoje, o visa kita Lietuvoje ir Lenkijoje, bet ir puoselėjo didesnes politines ambicijas – palaikė nepriklausomus ryšius su Vokiečių ordinu, skyrė savo žmones valdyti tijūnijas, kišosi į Žemaitijos parapijų valdymą, kai kuriuose raštuose įžūliai save vadino „Mes, Dievo malone… Žemaitijos seniūnas“. Stanislovo Kęsgailos aktyvią veiklą matė Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis, kuris pasak istoriko E. Savičevo, ėmėsi tam tikrų veiksmų – 1522 m. seimo metu  paskatino Žemaitijos tijūnus viešai pasiskųsti valdovui, jog Kęsgaila piktnaudžiauja valdžia ir nesilaiko žemaičiams duotų privilegijų. Pripažinus faktą, kad Kęsgaila piktnaudžiavo padėtimi, vis dėlto didelių permainų neįvyko. Po Stanislovo Jono Kęsgailos mirties 1527 m., žemaičių bajorams prašant, nauju seniūnu vis tiek patvirtino jo sūnų Stanislovą Stanislovaitį Kęsgailą, kuris mirė sulaukęs  29 metų. Netikėta šio paskutiniojo „žemaitiškos“ Kęsgailų šakos palikuonio mirtis 1532 m. nutraukė giminės galybę Žemaitijoje. Naudodamiesi susidariusia padėtimi, seniūno vietininkai ėmė plėšti Kęsgailų valdas ir dvarus. Kęsgailos bandė susigrąžinti prarastą valdžią ir įtaką – 1544 metais žemaičiai išsirinko seniūnu kitos Kęsgailų šakos atstovą Stanislovą Mikalojaitį Kęsgailą (1520-1554). Jis užėmė LDK stalininko ir Rodūnės seniūno pareigas, o nuo 1551 m. iki savo mirties buvo LDK pataurininkis, Mogiliovo (dabartinėje Baltarusijoje) ir Tikocino (dabartinėje Lenkijoje) seniūnas. Buvo labai artimas Žygimanto Augusto bičiulis, rėmė jo vedybas su Barbora Radvilaite, kartu su jos broliu Mikalojumi Radvila Ruduoju buvo vieninteliai Barboros ir Žygimanto Augusto santuokos liudininkai. Buvo vienas iš pirmųjų Reformacijos šalininkų Lietuvoje.

Žygimantas Senasis Stanislovo Mikalojaičio Kęsgailos nepatvirtino Žemaitijos seniūnu, leisdamas suprasti, kad nenori Kęsgailų giminės atgimimo Žemaitijoje. Pareigų negavęs Stanislovas Kęsgaila 1547 m. pasistengė, kad Šv. Romos imperijos imperatorius Ferdinandas I jam suteiktų Kražių grafo titulą (Burggraf Crosensis). Lietuvoje tokių titulų niekas nedalino, todėl to siekdamas Kęsgaila pasinaudojo gerais ryšiais su Radvilomis. Tai buvo rimtas pareiškimas ligos patale esančiam valdovui – grafo titulas prilygo kunigaikščio rangui, titulatūra buvo taikoma ir titulo savininko valdoms, todėl, pasak istoriko E. Savičevo, labai nedaug trūko, kad visa Žemaitija būtų pavadinta Kražių grafyste. Kražių grafas Stanislovas Mikalojaitis Kęsgaila mirė sulaukęs tik 34 metų, ir buvo palaidotas Vilniaus katedroje, Kęsgailų koplyčioje, kuri šiuo metu naudojama kaip katedros buitinės patalpos.

Nors Stanislovui Kęsgailai neteko valdyti kaip Kražių grafui, valda kurį laiką buvo traktuojama kaip Kražių grafystė. Valda buvo didelė ir turtinga, miestelyje stovėjo bažnyčia, dvaro pastatai, Kražiuose vyko Žemaitijos seniūno teismai. Po LDK pataurininkio, reformato Stanislovo Kęsgailos mirties 1554 m. valda grįžo karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui, kuris panaudojo Kražių grafystę vienam labai kilniam tikslui.

XVI amžiaus viduryje Europoje prasidėjo religinė ir politinė kova tarp katalikų reformacijos šalininkų. Istorikai teigia, kad Anglijos karalius Henrikas VIII per visą savo valdymą siekė užtikrinti Tiudorų dinastijos tęstinumą ir, norėdamas susilaukti sūnų, buvo vedęs šešis kartus. Neabejotina, kad būtent spręsdamas vedybų ir įpėdinio klausimus, Henrikas VIII ryžtingai nutraukė ryšius su Romos popiežiumi, pats pasiskelbė Anglijos bažnyčios ir tikėjimo sargu, ėmė vykdyti religinę reformą. Iš pirmųjų dviejų santuokų karalius susilaukė dviejų dukterų – Marijos Tiudor ir Elžbietos. Trečioji žmona Ana Seymour pagimdė taip lauktą sosto įpėdinį Edvardą VI, bet berniukas buvo silpnos sveikatos. Kitos trys santuokos buvo daugiau politinės, bet senstantis karalius atkreipė dėmesį į karalienės Kotrynos Parr freiliną, 26 metų jauną našlę, Sufolko kunigaikštienę Kotryną Vilaby Brandon (Catherine Willoughby Brandon, 1519-1580), kuri turėjo du sūnus. Ji buvo karališkos kilmės, jos giminės linija siekė XIII a. valdžiusį Anglijos karalių Henriką III, turėjo Eresbio (Eresby) baronų titulą ir valdė didžiules valdas Linkonšyro grafystėje. 2015 metais britų istoriko David Baldwin išleistoje knygoje „Henriko VIII paskutinė meilė: nepaprastas Tiudorų freilinos Kotrynos Vilaby gyvenimas“ (D.Baldwin „Henry VIII‘s Last Love: The Extraor-dinary Life Of Catherine Wiloughby, Lady In Waiting Of Tudors“, 2015), teigiama, kad karalius Henrikas VIII turėjo ketinimų ją vesti, taip įgydamas ne tik jauną žmoną, bet ir pripažinęs jos sūnums sosto paveldėjimo teisę, būtų užtikrinęs Tiudorų dinastijos tęstinumą. Įvairiuose šaltiniuose yra minimas gandas, kad Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas  taip pat buvo atkreipęs dėmesį į Kotryną Vilaby Brandon, ir net per pasiuntinį kreipėsi į Henriką VIII prašydamas leidimo ją vesti, bet ji diskretiškai atsisakiusi. Paskutiniam vyriškos lyties Gediminaičių dinastijos atstovui, bevaikiui Žygimantui Augustui rūpėjo dinastijos tęstinumo klausimas, todėl jo ketinimai galėjo būti panašūs, kaip ir Henriko VIII. Kotryna Vilaby buvo kilusi iš senos Anglijos aristokratų giminės, nuo pat mažens dienas leido Anglijos karaliaus dvare, įgijo prideramą savo statusui išsilavinimą ir išsiauklėjimą. Amžininkai mini, kad Kotryna buvo „labai graži, sveika, protinga ir labai religinga mergaitė“. Jos tėvas mirė, kai jai buvo 7 metai, o motina tarnavo Anglijos karaliaus Henriko VIII pirmosios žmonos Kotrynos Aragonietės freilina. Sulaukusi 14 metų, Kotryna Vilaby ištekėjo už 47 metų Karolio Brandono, Sufolko kunigaikščio, kuris buvo labai artimas Henriko VIII draugas. Sulaukusi 18 metų buvo pagimdžiusi du sūnus – Karolį ir Ričardą. Nežiūrint į sutuoktinių amžiaus skirtumą, apie Kotrynos ir Ričardo meilę ir atsidavimą šeimai ganėtinai pasileidusiame karaliaus dvare sklandė pagarbūs atsiliepimai. Be to, Kotryna Vilaby Brandon aktyviai įsitraukė į politiką – kartu su įtakingų dvariškių grupe ji palaikė ir net formavo karaliaus Henriko VIII vykdomą religinę ir reformistinę politiką. Šią grupę palaikė ir ja rėmėsi karšta protestantė, šeštoji karaliaus Henriko VIII žmona Kotryna Parr. Po vyro mirties, ji paveldėjo Sufolko kunigaikščių titulą, o tai jai garantavo dar aukštesnę padėtį karaliaus dvare. Po Henriko VIII mirties, Anglijos karaliumi tapo jo dešimtmetis sūnus Edvardas VI, kuris buvo labai silpnos sveikatos, ir po šešerių metų mirė. Sostą užėmė Henriko VIII duktė iš pirmosios santuokos Marija I Tiudor. Jai valdant Anglijoje prasidėjo protestantų persekiojimas. Daugelis žymių protestantų buvo nuteisti myriop, daugiau kaip 600 aristokratų buvo priversti bėgti iš Anglijos, jų dvarai ir valdos nusavinti. Panašaus likimo neišvengė ir karšta protestantė Kotryna Vilaby Brandon, bei jos antrasis vyras Ričardas Bertis (Richard Bertie). Naujųjų 1555 metų  naktį jie slapta su naujagime dukra Susan bei keletu tarnų paliko savo namus Londone ir išplaukė į Olandiją, kur juos priglaudė Klyvo (Cleves) kunigaikštis. Vėliau šeima daugiau kaip 2 metus klajojo po įvairias Vokietijos žemes, 1555 m. jiems gimė sūnus Peregrinas. Kai pabėgėliai buvo nesaugiame Weinheime, Reino grafystėje, apie juos Žygimantui Augustui pranešė  iš Anglijos prieš 2 metus išvykęs reformatas Jonas Laskis. Karalius Žygimantas Augustas pakvietė juos apsistoti savo valstybėje, kaip rašoma literatūroje, jam reikėjo valdytojo Lietuvoje esančioje protestantiška tapusioje valdoje, Kražių grafystėje (šaltiniuose minima kaip „Earldom of Crolany“), ir tai pasiūlė Ričardui Berty.

Laskis kaip tarpininkas Žygimantui Augustui pristatė didikų brangenybes, o šiems iš karaliaus parvežė Kražių valdos nuomos raštą. Pasak istoriko, prof. dr. A. Ragausko, valda (dvaras, miestelis ir valsčius) anglų aristokratams, perdavusiems iždui brangenybes, buvo įkeista už 3666 talerių, t. y. už 1 613 lietuviškų kapų grašių. Valdovas jiems į pagalbą skyrė du patyrusius ir išsilavinusius asmenis – vokiškai mokėjusį Gaurės dvaro savininką, M. Radvilos Juodojo tarnautoją Jerzį Kamieńskį ir lotyniškai mokėjusį Kurtuvėnų dvaro savininką, buvusį S. Kęsgailos klientą Stanisławą Skaszewskį. Kaip ir S. Kęsgaila, jis irgi buvo linkęs į protestantizmą. Kražių valdų, kurios duodavo apie 280 kapų gr. kasmetinių pajamų, laikytoju jis buvo nuo 1551 metų. Laiškuose iš Kražių abu jie titulavosi „Kražių seniūnu“, „Sufolko kunigaikščių dvaro valdytoju“. Kražiuose bėgliai iš Anglijos „tyliai ir garbingai“ gyveno beveik 2 metus. Apie karalienės Marijos Tiudor mirtį 1558 m. lapkričio 17 d. jie sužinojo metų pabaigoje, o 1559 metų vasarą grįžo į Angliją. Kunigaikštienė naujajai karalienei Elžbietai I Naujųjų metų proga pasiuntė dovanų – gausiai perlais siuvinėtą pagalvėlę ir prabangiai įrištą Ekleziasto knygą. Išliko 1559 m. sausio 28 d. ir kovo 4 d. jos laiškai, rašyti Kražiuose („from our house of Crossen“): pirmasis – karalienei Elžbietai, antrasis – senam draugui, karalienės sekretoriui ir patarėjui Williamui Ceciliui. Kražių valdą iš jų 1559 m. atpirko Mikalojus Radvila Juodasis. Tėvynėje jiems buvo sugrąžintos valdos, jie buvo atleisti nuo skolų valstybei per karalienės Marijos Tiudor valdymo laikotarpį. Kunigaikštienė Kotryna Vilaby Brandon Bertie didesnės įtakos dvare neįgijo, nusivylė Elžbietos I vykdoma religine politika. Iki savo mirties Kotryna su vyru Bertie gyveno šeimos rezidencijoje Grimsthorpo pilyje, Linkonšyro grafystėje. Abu sutuoktiniai palaidoti šeimos kapavietėje, Spilsby Šv. Jokūbo parapinėje bažnyčioje.

Anglijoje yra išlikęs labai ryškus K. Vilaby Brandon Bertie paveikslas, jos šeimos istorija bei likimas buvo įkvėpimo šaltinis daugybei rašytojų ir menininkų. XVI a. Kražius valdę Kęsgailos ir Kotryna Vilaby Brandon Bertie bei Ričardas Bertie yra labiausiai istoriografijoje aprašytos asmenybės. XVII-XVIII a. Kražius garsino kolegija ir jos akademinės bendruomenės atstovai bei auklėtiniai, gal todėl pelnytai didžiausias dėmesys yra skiriamas jiems. 2019 metais sueis 500 metų nuo Kotrynos Vilaby gimimo. Aišku, jos ir jos vyro vaidmuo tiek Lietuvos, tiek Kražių istorijoje yra labiau epizodinis, bet tai, kad tokia ryški XVI a. Anglijos asmenybė kurį laiką rezidavo Kražiuose, kur rado saugų prieglobstį su savo šeima pasislėpti nuo juos užgriuvusių negandų tėvynėje, yra labai iškalbingas faktas. Būtų džiugu, jeigu bendra istorija padėtų Kražių seniūnijai užmegzti ryšį su Spilsby miestu Anglijoje, gal atsivertų naujos galimybės plėtojant ryšius ir didinant Kražių patrauklumą plačiajai visuomenei.