Išvirkščioji labdaros pusė

<Nijolė PETROŠIŪTĖ>

Statistika šiurpina, jog vos ne trečdaliui šalies gyventojų priklauso maisto paketai. Kai prieš keletą metų tokie Europos Sąjungos paramos paketai buvo pradėti dalinti, nemokamų kruopų bei makaronų reikėjo keturiskart mažiau nei dabar. Dar atskirus lauknešėlius savo ruožtu nepasiturintiesiems paruošia maisto bankai, prekybos centrai, prisisteigė tuo besirūpinančių visuomeninių organizacijų. O ką atstovauja prieš didžiąsias metų šventes prekybos centruose zujantys mokinukai, vos ne kiekvienam pirkėjui nurodinėjantys, kokių produktų nupirkti neva skurstantiesiems, dažniausiai nė neaišku. Tačiau ar tikrai esame tokia badmiriaujanti tauta? Ar be labdaros makaronų nebeišsiverstume, jei karus ir pokarius ištvėrėme net pensijų negaudami? Ar tikrai labdariai iš didelės meilės savo artimui tokias akcijas organizuoja?

Ko kaukia šunys?

Dažnas vyresnės kartos žmogus ar šiandienos socialinis darbuotojas pasakys, jog maisto paketų laukimas žmogui savigarbos tikrai neprideda. Kai po langais žemę apleidžia, kai dilgėlės į langus plakasi, o jų šeimininkai kaklus ištempę laukia, kada atveš makaronų, jau yra blogai. Bet dar blogiau, jog yra ir tokių šeimų, kurios nė nežino, ką su tais makaronais daryti, nes jie būna neišvirti. Už tai neša juos į „taškus“ iškeisti į samanės butelį. Šiukštu, negalima visų paramos gavėjų suvienodinti, kiti išties gautą maistą prisiduria pragyvenimui, bet yra tokių, kurie gautą paramą bemat „bambaliais“ paverčia. Žinot, kaip kaime girdėjau sakant apie maisto paketus? „Į makaronus žiūrėdami, jau ir šunys kaukia“.

Aldona Kvintufelienė, Kelmės socialinių paslaugų tarnybos direktorė, tuo klausimu irgi tiesmukiška: „Sako, esame savižudžių šalis, jau tarsi nieko nebestebina informacija apie vieną ar kitą pasitraukusį iš gyvenimo. Tačiau kiek yra mirusių iš bado? Lietuva tikrai yra ne ta šalis, kurioje žmonės turėtų alkti, o ypač kaime. Aš galiu paminėti anaiptol ne vieną pavyzdį, kai „vargdienis“, dejuojantis dėl kylančių kainų, skurdaus gyvenimo ir gaunantis maisto produktų paketus lygiagrečiai perka… kavinę už 20 tūkst. ir automobilį. Bet šie pirkiniai jam netrukdo ateiti pasiimti „jam priklausančių“ makaronų“.

Ir patys kaimų žmonės neslepia, jog maisto paketai yra prekė: „Oi, kiek čia jų pijokai nešioja ir pardavinėja. Patys alkani, perkarę, bet butelį gauti jiems labai svarbu. Valgyti jiems nereikia, kad tik išgerti būtų. Neša į „tašką“ ir keičia į alkoholį“,- greitakalbe tratėjo viena Pakražančio gyventoja. „O tų geriančiųjų – vaje, vaje, kiek. Ir gaila jų, ir pikta, kad žmonės patys sau priešais tampa. Bet ir valstybė kalta, jog tokias problemas makaronais sprendžia. Ne makaronus mums kabinti reikia, o naikinti nedarbą ir kitaip spręsti socialines problemas“,- sakė jos kaimynė. Abi moterys vieningai sutarė, jog kiekvienas centas, kiekvienas kąsnis turėtų būti uždirbamas, o ne veltui dalinamas, nes antraip viskas išsikreipia, tampa netikra.

Panašių padūsavimų girdžiu ir savo Tytuvėnuose: „Nesuprantu, ar mūsų valdininkai žlibi, ar dar kas nors jiems su galvelėm negerai, jei tokių dalykų nemato? Latrai maisto paketus net vežte veža į „taškus“. Verkia, dūsauja valdžia, kad pinigų nėra, bet kad tie pinigai eina pragėrimui, niekas dėl to galvos nesuka“.

Naujos receptūros

Kita tytuvėniškė tikina, jog maisto paketai jos šeimai esanti didelė paspirtis, tik, sako, galėtų būti kiek įvairesni. Bet ir už tai ačiū. „Miltų, makaronų jau nebereikia pirkti, o kai dar savo daržovių užsiauginu, tai jau ir galiu verstis“,- sakė moteriškė. Ji sako, jog su maisto paketais į kaimus atkeliavo ir naujos receptūros, šeimininkės dalijasi įvairiais makaronų apkepų, kruopų kotletukų ir kt. receptais. „Žinoma, tai vyksta tik tarp tokių šeimininkių, kurios visom išgalėm kabinasi, bando išsilaikyti gyvenimo paviršiuje. Bet yra nemažai ir tokių, kurie maisto paketus tiesiog prageria“,- sako pašnekovė. Bet kas tuos labdaringus makaronus superka? Kam jų reikia? Moteris atsako, jog ir ji pati jų kartais nusiperkanti: „Gal net netinka sakyti „nusiperku“. Kiek ten už juos ir teprašo, pusdykiai atiduoda. Žinau, jog nelabai gerai darau, bet jei aš nepirksiu, nupirks kitas, nes tas, kuris nori gerti, tas vis tiek ras kam parduoti. Ant sniego basas paliks, paskutinius batus parduos, bet pasigers“,- piešia karčios kasdienybės vaizdelį.

Pragėrė langus

„Turėjom mes čia tokį atvejį, kai vienos nelaimėlės net Seimo nariams pagailo ir iš kažkokios valstybės kišenės jai, berods, 10 tūkst. litų parūpino. Kad būstą susitvarkytų, kad langus susidėtų. Deja… Porą mėnesių buvo ramu, sušelptoji pas mus nė akių nerodė. Langus nenaudėlė pragėrė. Na ir padėk tokiems, jei jie patys sau nenori padėti. Jei tie pinigai būtų ėję per savivaldybę, mes juos būtume kontroliavę, prižiūrėję, bet ji juos gavo ne per mus, tai ir panaudojo tam, kas, jos galva, buvo svarbiausia“,- čia jau socialinės darbuotojos atodūsis. Ši pašnekovė atkreipia dėmesį į tai, jog anksčiau į labdarą žmonės žiūrėdavo tarsi gėdydamiesi, o dabar – lyg kitaip nė negalėtų būti. Ir tai jau yra blogai. „Jau užaugo nauja pašalpininkų karta. Pirmųjų pašalpų gavėjų vaikai jau su vaikais, nelaimei, taip pat pašalpininkais“. Abi prisiminėme vieną apsilankymą skurdžioje šeimoje, kai už stalą ne didesnė pupa, paklausta, kuo bus užaugusi, išpoškino: „O as tulėsiu daug vaikų il gausiu daug visko“. Ji savo pažadą, kiek žinome, jau tęsi…

Jeigu duoda…

Pažįstu vieną jauną, tvarkingą ir visada madingai besipuošiančią moterį. Kailiniuota, tikrai ne už vieną šimtą pirkti batai, ant kiekvieno piršto – po nepigų žiedą ir ko ne iki pečių skambčiojančiais aukso auskarais. Moteris turi darbą ne už minimalų atlyginimą. Turi darbštų vyrą, bet oficialiai su juo yra išsiskyrusi, nors tebegyvena kartu ir tebesidalina ta pačia lova. Ta „gudrybė“ padeda jai gauti visas įmanomas kompensacijas, vaikams – nemokamą maitinimą. Ar jos savigarbos nežeidžia tokių trupinių laukimas? „O kodėl turėtų? Kodėl neimti, jeigu duoda? Kam mes į tą Europos Sąjungą būtume stoję, jei nieko neduotų“,- daugiau negu skaudus paaiškinimas.

Su gražia „audine“ prie maisto paketus dalijančių durų atvažiuoja vyriškis – makaronų savo penkių asmenų šeimai. Pažįstu ir tą žmogų. Jis Lietuvoje mažai būna. Jis pinigus kala pačioje ES. Tikriausiai, nemažus pinigėlius užkala, nes važinėja gera mašina, pavasarį nusipirko naują būstą. Bet teoriškai jis pajamų neturi. Lygiai taip, kaip ir savigarbos.

Sandėlių išsivalymas

Nežinau, kaip jūs, bet aš labai skeptiškai žiūriu į maisto bankų, prekybos centrų labdaros akcijas, kurios labai dažnai primena lentynų išvalymą nuo užsigulėjusių produktų: tokių, kuriems baigiasi realizavimo terminai, kurie jau yra ant sugedimo ribos, o jei ir truputį pagedę, tai dovanotam arkliui į dantis niekas nežiūri. Bet anaiptol ne už dyką jie taip daro. Mūsų valstybė yra labai dosni tokiems labdaros tiekėjams, suteikia įvairių mokesčių lengvatų. Jei kas imtųsi paskaičiuoti, kiek labdariai atiduoda ir kiek už tai gauna, kažin, ar besinorėtų juos labdariais vadinti.

Užmirštas tylus aukojimas

Prieš šventes vėl pasiutpolkę šoka maisto rinkimo akcijos. Prekybos centruose zuja vaikai, dalindami sąrašėlius, ką turėtume nupirkti ir paaukoti taip vadinamiems maisto bankams. Tokiomis dienomis aš vengiu parduotuvių, nes prieš vaikus, nesuprantančius tų žaidimų, būna nesmagu, o dalyvauti tokiose akcijose iš principo negaliu. Nebent mane kas įtikintų, kad aš privalau aukoti per tarpininkus. Kodėl praeitin nueina tylus aukojimas, kai kiekvienas žmogus jautė pareigą padėti vargingesniajam? Padėti tyliai, iš vidinio įsitikinimo ir nesidairant į šalis, ar tikrai tavo kilnų gestą kas nors mato. Pažįstu vieną stiprų ūkininką, kuris apie labdarą taip kalba: „Dar mano senelis sakydavo, jei 10 proc. savo pelno nepaaukosi, Dievo pagalbos versle nesitikėk. Bet ta auka gali būti įvairiausių formų, pradedant dešimtine bažnyčioje rinkliavos metą ir baigiant… organo paaukojimu. Kiekvienu atveju ji yra individuali, tačiau bet kokiu atveju aukojimas turi būti tylus“.

Man nepriimtinos tokios, atsiprašant, gerumo akcijos dar ir todėl, jog dažnai jos pasižymi tuo, kad organizatoriai pasiima ne tik administravimo kaštus, bet ir tą vertę, kurią sukuria pats akcijos organizavimas. Man nepriimtina tai, kad kalėdinis (paskui dar ateis velykinis) laikotarpis yra labai perkrautas akcijomis. Žmonės, lyg jausdami kaltę, kad visus metus gyveno ne visai gerai kitų atžvilgiu, tarsi bando tas „nuodėmes“ išpirkti prisidėdami prie akcijų. Tačiau akcijos baigiasi ir parama vėl pamirštama. Iki kito karto. Nors ir teigiama, kad tokios akcijos didina žmonių solidarumą, aš manau, jog jos kaip sykis užkerta kelią tikrajam solidarumui.

Pagaliau reta kuri akcija apsieina be įvairių skandaliukų. Štai pernai po viename prekybos centre organizuotos maisto rinkimo akcijos viena moteriškaitė sulaukė tokio skambučio: „Vida, gal tu atbėk vakare, pasirinksi maisto. Žinok, tikrai gerų dalykų priaukojo“. Pasirodo, ant suaukoto maisto dėžės sėdinčioji supainiojo telefono adresatą, paskambino ne tai Vidai, kuri šią nemalonią istoriją paviešino.

Dar blogiau, kad kai akcijų metu surinktu geru pasinaudoja politikai, nuveždami svetimas dovanas paramos gavėjams kaip savo gerumo simbolį.

Todėl ir nedalyvauju jokiose gerumo akcijose. Apsižvalgau aplinkui ir matau, kam tikrai mano paramos reikia, o kam – tik bizūno, kad nepamirštų ES makaronų išsivirti. Ar aš dėl to blogesnė?